Grįžusi į Lietuvą švaistausi lyg milijonierė. Ne dėl to, kad viskas čia būtų pigiau (nors kai kas tikrai pigiau), ir ne dėl to, kad tikrai būčiau be proto išalkusi cepelinų ir juodos duonos. Cepelinų kailiuką (nes nevalgau mėsos nei grietinės) skaniai suvalgiau vieną kartą ir to pakako iki kitų metų. Juoda duona dabar pusryčiams atrodo jau per sunki. Mama ir močiutės kas dieną braukėsi prakaitą prie karštų puodų. O aš vis leidau pinigus. Vienas euras, du eurai, trys eurai, vienas, du, trys...
Neverčiant į litus daug kas atrodo labai pigu. Daug kas - brangu, net lyginant su komercinėmis Havajų ar Londono kainomis. 1,5 euro už mažytį mineralinio vandens buteliuką kažkur Stiklių gatvėje? Na ok, ką darysi. 10 eurų už taksi nuo stoties iki oro uosto? Bet negi dabar barsiuosi tokį ankstų rytą su vargšu taksistu, jis gi sunkiai dirba... Ir šitaip visą laiką, kol pajutau, kad toks pinigų leidimas, tai tarsi mėginimas išpirkti kažinkokią kaltę. Gal, kad emigravau? Gal todėl, kad lietuvių minimali alga vakaruose atrodo maža? Jaučiausi kalta prieš visas padavėjas, kirpėjas ir taksistus. Vien todėl , kad jie liks čia, o aš žiemosiu kur šilta. Dar prisidėjo toks psichologinis nesaugumo jausmas, lyg ir kompleksas – tarsi turėčiau kitiems parodyti, kad man sekasi. Negi dabar čia derėsiuosi dėl vieno euriuko (nors dėl trijų su puse litų kelčiau triukšmą).
Neverčiant į litus daug kas atrodo labai pigu. Daug kas - brangu, net lyginant su komercinėmis Havajų ar Londono kainomis. 1,5 euro už mažytį mineralinio vandens buteliuką kažkur Stiklių gatvėje? Na ok, ką darysi. 10 eurų už taksi nuo stoties iki oro uosto? Bet negi dabar barsiuosi tokį ankstų rytą su vargšu taksistu, jis gi sunkiai dirba... Ir šitaip visą laiką, kol pajutau, kad toks pinigų leidimas, tai tarsi mėginimas išpirkti kažinkokią kaltę. Gal, kad emigravau? Gal todėl, kad lietuvių minimali alga vakaruose atrodo maža? Jaučiausi kalta prieš visas padavėjas, kirpėjas ir taksistus. Vien todėl , kad jie liks čia, o aš žiemosiu kur šilta. Dar prisidėjo toks psichologinis nesaugumo jausmas, lyg ir kompleksas – tarsi turėčiau kitiems parodyti, kad man sekasi. Negi dabar čia derėsiuosi dėl vieno euriuko (nors dėl trijų su puse litų kelčiau triukšmą).
Dar vienas pinigų leidimo faktorius – „čia juk Lietuva“. Grįžimas į ją jau savaime turi būti šventė. Ir nors, pvz. kažkur Indijoje sugebėdavau taip susispausti, kad visos dienos maistas kainuodavo mažiau nei pietūs tarybinėje valgykloje, staiga grįžusi į Lietuvą jaučiuosi, kad privalau švęsti buvimą čia ir netaupyti. Visai kaip tėčiai pirmą kartą išsivežę vaikus atostogų į šiltus kraštus...
Atostogos namuose – labai keistas reiškinys. Po to grįžusi jau į seniai pirmais tapusius „antrus namus“ apsidairau, kad nieko naujo nepamačiau, neparagavau, o pinigų išleista tiek, kad užtektų kukliai pakuprinėti po Aziją. Ir dabar nežinau ką kaltinti – eurą, taksistus, ar savo plačią širdį?
Atostogos namuose – labai keistas reiškinys. Po to grįžusi jau į seniai pirmais tapusius „antrus namus“ apsidairau, kad nieko naujo nepamačiau, neparagavau, o pinigų išleista tiek, kad užtektų kukliai pakuprinėti po Aziją. Ir dabar nežinau ką kaltinti – eurą, taksistus, ar savo plačią širdį?
Komentarai
Rašyti komentarą