Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Litai ir euriukai

Grįžusi į Lietuvą švaistausi lyg milijonierė. Ne dėl to, kad viskas čia būtų pigiau (nors kai kas tikrai pigiau), ir ne dėl to, kad tikrai būčiau be proto išalkusi cepelinų ir juodos duonos. Cepelinų kailiuką (nes nevalgau mėsos nei grietinės) skaniai suvalgiau vieną kartą ir to pakako iki kitų metų. Juoda duona dabar pusryčiams atrodo jau per sunki. Mama ir močiutės kas dieną braukėsi prakaitą prie karštų puodų. O aš vis leidau pinigus. Vienas euras, du eurai, trys eurai, vienas, du, trys...

Neverčiant į litus daug kas atrodo labai pigu. Daug kas - brangu, net lyginant su komercinėmis Havajų ar Londono kainomis. 1,5 euro už mažytį mineralinio vandens buteliuką kažkur Stiklių gatvėje? Na ok, ką darysi. 10 eurų už taksi nuo stoties iki oro uosto? Bet negi dabar barsiuosi tokį ankstų rytą su vargšu taksistu, jis gi sunkiai dirba... Ir šitaip visą laiką, kol pajutau, kad toks pinigų leidimas, tai tarsi mėginimas išpirkti kažinkokią kaltę. Gal, kad emigravau? Gal todėl, kad lietuvių minimali alga vakaruose atrodo maža? Jaučiausi kalta prieš visas padavėjas, kirpėjas ir taksistus. Vien todėl , kad jie liks čia, o aš žiemosiu kur šilta. Dar prisidėjo toks psichologinis nesaugumo jausmas, lyg ir kompleksas – tarsi turėčiau kitiems parodyti, kad man sekasi. Negi dabar čia derėsiuosi dėl vieno euriuko (nors dėl trijų su puse litų kelčiau triukšmą).

Dar vienas pinigų leidimo faktorius – „čia juk Lietuva“. Grįžimas į ją jau savaime turi būti šventė. Ir nors, pvz. kažkur Indijoje sugebėdavau taip susispausti, kad visos dienos maistas kainuodavo mažiau nei pietūs tarybinėje valgykloje, staiga grįžusi į Lietuvą jaučiuosi, kad privalau švęsti buvimą čia ir netaupyti. Visai kaip tėčiai pirmą kartą išsivežę vaikus atostogų į šiltus kraštus...

Atostogos namuose – labai keistas reiškinys. Po to grįžusi jau į seniai pirmais tapusius „antrus namus“ apsidairau, kad nieko naujo nepamačiau, neparagavau, o pinigų išleista tiek, kad užtektų kukliai pakuprinėti po Aziją. Ir dabar nežinau ką kaltinti – eurą, taksistus, ar savo plačią širdį?












Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen