Skaitau apie egiptietį, valstietį gyvenusį Berato kaime,
netoli Luxoro, kadaise septyniasdešimtaisiais. Knygą nusipirkau vos už vieną
eurą, aplamdyta, pavargusi, gulėjo tarp krūvos kitų knygų našlaičių Paryžiaus
blusturgyje. Ji taip ir vadinasi “Šahatas, egiptietis”, parašyta antropologo,
anglo, kuris gyveno su Šahato šeima.
Šahatas jaunas vyras, gero būdo, kaime jį visi myli. Bet jis
neklauso mamos, kartais rūko hašišą, tingi dirbti laukus. Jo mama našlė,
pasipuošusi geriausiais savo drabužiais, pati ji turėjo eiti į laukus išbarti
darbininkų – Šahatas nedrįso.
Kartą Šahatas įsimylėjo savo pusseserę Batah. Iš tos meilės
net atidavė jai dvylika svarų, kurie buvo skirti darbininkams. Jo motina įbrido
į skolas. Šahatas vaikščiodamas po kalnus sutiko pasiklydusią turistę, blondinę.
Palydėjo ją į miestelį. Nesuprato nė vieno jos žodžio, bet nusprendė, kad ji
šimtą kartų gražensnė už Batah, ir jo meilė pusseserei baigėsi.
Visas kaimas myli Šahatą. Šahatas myli savo kaimą. Jis
nesidomi politika, nebalsuoja. Mano, kad valdžia iš esmės yra bloga. Dar jis
mano, kad žmonės iš kitų kaimų yra blogesni už Berato gyventojus.
Aš irgi nejučia pamilau Šahatą. Vėl noriu į Egiptą. Bet
skaitydama vis negalėjau atsikratyti to POŽIŪRIO: jis - kitas, kitoks, gyvena
savo burbule, beraštis, kaimietis, ką jis supranta apie pasaulį?
Užvertusi knygą grįžtu į savo realybę. Sala, mažas
miestelis, namas, žalia sofa. Rankoje vartau voką su pakvietimų į Lolos vienerių
metų gimtadienį. Svarstau, kur jos tėvai gavo tokį gražų voką? Ką jai pirkti
dovanų? Ar ir mums savo dukros kvietimus dėti į specialiai pagamintus vokus? Jeigu
nedėsiu, ar būsiu prastensė mama? O gal kietesnė, pasipūtusi?
Nesidomiu politika, neklausau mamos.
Šahatas aria laukus. Aš plaunu virtuvės grindis. Šahatas
mintinai moka koraną, aš moku skaityti.
Kuo mudu skiriamės?
Mano burbule yra internetas…
Komentarai
Rašyti komentarą