Kaip tikri paryžiečiai vengia Eifelio, Londoniečiai - Londono akies, taip ir aš ilgą laiką kažin kodėl atidėliojau plaukiojimą su delfinais. Ir kai saulėtomis popietėmis sutikti turistai, jaudulio ir saulės nuraudintais skruostais, dar neišdžiūvusiais plaukais, lyg maži vaikai krykštaudami pasakodavo "plaukiojau su būriu delfinų!" aš tik abejingai trūktelėdavau pečiais. Didelio čia daikto.... Ir niekad neišsiduodavau, kad pati delfinus esu stebėjusi tik iš toli - nes vis tingiu atsikelti ankstų rytą, nors gyvenu nuo tų delfinų vietos vos dešimt minučių kelio.
Tekstas jau darosi nuspėjamas. Šiandien, tingią vėlyvą popietę, kai mano draugė pirštu parodė man kur žiūrėti po vandeniu, iš to džiaugsmo net išspjoviau vamzdelį ir vos neprigėriau. Po manim, saulės nutviekstame žydrame vandenyje praplaukė koks dvidešimt delfinų. Į krantą išlipau su nuoširdžia turistės išraiška veide.
Ir vis tiek nematau prasmės fotkinti to, ką matau po vandeniu ir visokių bokštų. Tam skirtos profesionalios atvirutės ir niekam neįdomu žiūrėti į kažkokį išsiliejusį žuvies atvaizdą. O delfinai mane tikrai aplankys sapnuose.
Tekstas jau darosi nuspėjamas. Šiandien, tingią vėlyvą popietę, kai mano draugė pirštu parodė man kur žiūrėti po vandeniu, iš to džiaugsmo net išspjoviau vamzdelį ir vos neprigėriau. Po manim, saulės nutviekstame žydrame vandenyje praplaukė koks dvidešimt delfinų. Į krantą išlipau su nuoširdžia turistės išraiška veide.
Ir vis tiek nematau prasmės fotkinti to, ką matau po vandeniu ir visokių bokštų. Tam skirtos profesionalios atvirutės ir niekam neįdomu žiūrėti į kažkokį išsiliejusį žuvies atvaizdą. O delfinai mane tikrai aplankys sapnuose.
Komentarai
Rašyti komentarą