Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Turtuolių vaismedžiai


Pas mano vyrą į darbą užėjusi moteris pasiūlė savaitgalį užsukti į svečius ir jos sode prisiskinti vaisių. Šitaip nutinka dažnai – mes didžiuojamės ir lankstinukuose rašome, kad didžioji dalis restorano produktų užauginta vos mylios atstumu. Vietos fermeriai, sodininkai, mūsų kaimynai neša mums vaisius mainais į burritos kuponus. Vietos bendruomenėje barteriniai mainai įprasti. Paskutinį kartą mano vyras išrašė nei daug nei mažai – kuponą trisdešimt penkiems burritos ir salotoms, mainais už mano vizitą pas naturopraktikos gydytoją. Tad sekmadienį išsiruošę rinkti vaisių tikėjomės dar vieno jaukaus fermerių būsto.
Pirmiausiai privažiavome raitytus metalinius vartus su videokameromis, o pakilę į kalną pasiekėme vilų kompleksą su turkio mėlynumo infinity baseinu, nuo kurio atsiveria vaizdas į vandenyną ir Kealakekua įlanką.
-          Aloha, prašom prašom – moteris pamojo ranka į savo vaismedžių sodą. – Aš mokausi būti filantrope... – sukikeno atidengdama pilkus, siaubingai kreivus kabėse įkalintus dantis.

Jos vaismedžių sodas, kaip ir dauguma Havajuose – nesvetingas. Žolės čia beveik nėra (aplink mangų medį niekas kitas negali augti, nes jis rūgština dirvožemį), molinga žemė saulėje įkaitusi, o vos prisiglaudi prie kokio medžio pavėsio  – iš karto atzvimbia uodai.

Du kibirai žvaigždavaisių, kibiras mangų ir dar pilna sterblė visokių atsitiktinių, po truputį (chikoo, snake skin fruit ir kiti). Moteris mus kviečiasi į vidų, kur vos įžengusi aš užverčiu galvą spoksodama į milžinišką krištolinį šviestuvą. 
 Ji neklausia nei mūsų vardų, nei kiek laiko mudu saloje, tik pasakoja pasakoja pasakoja apie save. Kaip ji čia atvyko prieš dvejus metus, kokia ji kukli ir paprasta, nors ir labai turtinga, kaip ji stengiasi padėti vietos žmonėms, kaip svarbu yra bendruomenės dvasia, kaip kartą jos namuose norėjo filmuoti MTV, bet ji nesutiko, kad va, reikia statyti garažą, nes reikia kažkur juk sutalpinti vienuolika jos vyro automobilių. O jos vyras? „Aaa, mano vyras... prieš dvidešimt penkerius metus vos baigęs koledžą jis nusprendė rizikuoti ir ėmė dirbti niekam nežinomoje startup kompanijoje Microsoft. Dabar mudu jau išėjome į pensiją. Tai jau eisite? Na, prašom prašom, viso gero, tik nepamirškite man išrašyti burritos dovanų kuponų!”.


Žvaigždavaisiai ant medžio



Snake skin fruit

-           

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...