Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vėžlių lenktynės


Mums be proto pasisekė! Atvažiuojam į Black Sand Beach jau n-tąjį kartą – tas paplūdimys man kaip kokia Trafalgaro aikštė Londone, - čia vykstam tik parodyti svečiams. Diena apsiniaukusi, žmonių vos keli, turisto – nė vieno. Užtat pamatėm būrį nacionalinio parko savanorių, kurie kaip tik ruošėsi ekskavuoti nykstančios rūšies vėžlių lizdą!

Stipriausi vėžliukai išsirito ir nuropojo į vandenyną prieš dvi dienas. Paprastai gamtosaugininkai laikosi „išlieka stipriausi“ politikos ir į gamtos reikalus nesikiša. Tačiau, kadangi šie vėžliai sparčiai nyksta, dabar svarbu išgelbėti kiekvieną.

Parko savanorės mergaitės guminėmis pirštinėmis apmautomis rankomis švelniai rausia juodo smėlio duobę, kur netrukus atkasa vieną, du, tris... daugybę GYVŲ vėžlių mažylių. Kol jaunikliai ropoja plastikiniuose dubenyse, savanoriai sudeda krūvą kiaušinių lukštų. Kai kurie vėžliukai neišsivystė, neišsirito.

Visas procesas užtrunka gerą valandą, per tą laiką aplink susiburia nemažai žmonių. Savanorės atsakinėja į klausimus, pasakoja apie vėžlius. Nei didelių nei mažų negalima liesti rankomis, nes jie neturi atsparumo žmonių nešiojamoms bakterijoms. Dar ji sako,  kad jie NIEKADA nevykdo ekskavacijų viešumoje, nes a) vėžliai deda kiaušinius itin atokiose vietose b) šis atvejis išskirtinis, nei reikia išgelbėti vėžliukus c) kadangi diena buvo apsiniaukusi, tai nusprendė, kad minios nebus d) jeigu minia bus – tai paskatins žmonių sąmoningumą vėžlių atžvilgiu.

Vėžliukams visai ne vėžliškai ropojant į vandenį visi pradėjome džiūgauti ir ploti. O jie, net nesidairydami, neabejodami, nepaklysdami skuodė tiesiai į bangas. Kurie iš jų išgyvens?



 





 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...
1 komentaras
Skaityti daugiau