Mums be proto
pasisekė! Atvažiuojam į Black Sand Beach jau n-tąjį kartą – tas paplūdimys man
kaip kokia Trafalgaro aikštė Londone, - čia vykstam tik parodyti svečiams.
Diena apsiniaukusi, žmonių vos keli, turisto – nė vieno. Užtat pamatėm būrį
nacionalinio parko savanorių, kurie kaip tik ruošėsi ekskavuoti nykstančios
rūšies vėžlių lizdą!
Stipriausi vėžliukai išsirito ir nuropojo į
vandenyną prieš dvi dienas. Paprastai gamtosaugininkai laikosi „išlieka
stipriausi“ politikos ir į gamtos reikalus nesikiša. Tačiau, kadangi šie
vėžliai sparčiai nyksta, dabar svarbu išgelbėti kiekvieną.
Parko savanorės mergaitės guminėmis pirštinėmis
apmautomis rankomis švelniai rausia juodo smėlio duobę, kur netrukus atkasa
vieną, du, tris... daugybę GYVŲ vėžlių mažylių. Kol jaunikliai ropoja
plastikiniuose dubenyse, savanoriai sudeda krūvą kiaušinių lukštų. Kai kurie
vėžliukai neišsivystė, neišsirito.
Visas procesas užtrunka gerą valandą, per tą
laiką aplink susiburia nemažai žmonių. Savanorės atsakinėja į klausimus,
pasakoja apie vėžlius. Nei didelių nei mažų negalima liesti rankomis, nes jie
neturi atsparumo žmonių nešiojamoms bakterijoms. Dar ji sako, kad jie NIEKADA nevykdo ekskavacijų
viešumoje, nes a) vėžliai deda kiaušinius itin atokiose vietose b) šis atvejis
išskirtinis, nei reikia išgelbėti vėžliukus c) kadangi diena buvo apsiniaukusi,
tai nusprendė, kad minios nebus d) jeigu minia bus – tai paskatins žmonių
sąmoningumą vėžlių atžvilgiu.
Vėžliukams visai ne vėžliškai ropojant į
vandenį visi pradėjome džiūgauti ir ploti. O jie, net nesidairydami,
neabejodami, nepaklysdami skuodė tiesiai į bangas. Kurie iš jų išgyvens?
Komentarai
Rašyti komentarą