Buvusi žmona

Jis ateina – aš jaučiu, ir blaškausi po kambarius mėgindama nutolinti tą momentą, kai mudu susitiksime ir aš nespėsiu kvėpuoti, tik kartais pakėlusi akis spoksosiu į sieną. Kartais spoksau ir į žmogų, jei rašau kur kavinėje, tada žmogus nepatogiai pasijunta, kartais krenkšteli, o aš ir toliau spoksau, kol pagavusi reikiamą minčių dažnį grįžtu į žodžius. Kaip išmanau, taip ganau. Jis ateina, aš jo visada labai laukiu, bet kai jau braižosi apie duris – kažko bijau. Anksčiau rūkydavau, dabar puolu virtuvėn, kemšu atšalusią picą, tada spjaudau čia pat į šiukšlių dėžę – neskani. Jis ateina, aš apsimetu, kad laukiu, užsikaičiu kavos, aptvarkau spinteles, nubraukiu dulkes. Koridoriuje išrikiuoju batus. Žiūriu į veidrodį. Negi visą gyvenimą kažkur (aplink) bus aštuoniolikmečių, o aš tik sensiu? Jis ateina. Gal išjungti šviesą? Nuo Havajų iki Sarajevo, visur mane suras. Gal tada grįžti namo? Šiandien buvo tokia audra, o mes važiavome ratais, kelrodis robotas balsas vis kartojo „turn around if possible“, o mes galvojom, kad žinome geriau už visus palydovus ir kompiuterius, ir niekur neapsisukome, važiavome vis pirmyn, po to pradėjome dvejoti, žiedu apsisukome ir grįžome pusę kelio atgal. „Bet čia nesąmonė, mus veda ne į tą pusę“ sakėm, ir vėl važiavom „pagal intuiciją“ ir niekaip neradom nei tos gatvės, nei to namo. Ir vėl važiavome greitkeliu pirmyn, radiją vis pertraukdavo robotės balsas „turn around when possible“ – nežinau kodėl mes jos neišjungėme? Gal kad nebuvo apie ką kalbėtis, nors man patogi tokia tyla. Ir jam, sakė, gerai. „Tu mane nuramini savo niūrumu“ sakė. O niūri aš tik su juo, o jis linksmas tik su manimi, bet mūsų niekas nesupranta, kai pamato, oi ko tik jie neprisigalvoja! Lietus aršiai taškė langus, privažiavus žiedą pasukome į kairę, o ten namų šimtai, ir žmonės įtraukę galvas į pečius, bėgantys nuo lietaus. Ir aš vėl sakau, gal paklausykim navigatorės? Ir nors ji akivaizdžiai nusišneka ir apskritai nieko neišmano apie gyvenimą, ji mūsų proto balsas, juk negali būti, kad mes žinome geriau.  Už kompiuterius. Ir vėl žiedu grįžome atgal, pusę greitkelio atgal, jau trečią kartą, lėkėme tuo greitkeliu nuo vieno žiedo iki kito, aplink jokių ženklų tik namai ir gatvės, visos bet ne ta kurios mums reikia.

-          Tu matai?

-          Ką?

-          Jis atėjo. Jauti?

-          Dar ne, aš bijau.

-          Ko?

-          Žinai, dabar čia rašant... staiga pokšt ir pasidarė tamsu. Galvojau, kad dingo elektra. Galvoju, na ir kas, o aš toliau rašysiu. Ekrano šviesos pakanka, kad įžiūrėčiau klaviatūrą.

-          Bet šviesa atsirado?

-          Ne. Aš įjungiau stalinę lempą ir ji užsidegė.

-          Aš nesuprantu.

-          Aš irgi. Bet elektra niekur nedingo. Man atrodo, kažkas išjungė šviesą.

-          Kas?

-          Nežinau.

-          Manai, tai jis?

-          Aš pasidariau kavos. Šiąnakt ilgai nemiegosiu. Žinai, aš taip mėgstu kavą – ne ją pačią, bet jos skonis – tai visada pradžia. Kai žinai, kad laukia dar bent pusė dienos, ir niekas nežino, kas atsitiks.

-          Naktį irgi nežinai.

-          Bet naktį nebūna pradžia.

-          Jis atėjo?

-          Gal patikrinti šviesos jungtuką? Jei šviesa užsidegs, žinosiu, kad kažkas ją išjungė. Kai perdega lemputė, ar girdisi spragtelėjimas?

-          Tu dabar norėjai sakyti: o kai užgęsta žvaigždė, ar būna triukšmas?

-          Nenorėjau. Būtų klaikiai banalu.

-          Norėjai.

-          Bet nepasakiau. Tu pasakei.

-          Mes esame viena.

-          Bet kalbamės. Tai ne tas pats.

-          Žinai kaip tai vadinama?

-          Lakios vaizduotės žmogus niekada nesijaučia vienišas.

-          Tai vadinama šizofrenija. Tu ne tik kalbiesi su savimi. Tu dar viską užrašai.

-          Rašau ne aš, rašai tu. Suprask, labai baisu čia sėdėti vienai. Namas pilnas garsų.

-          Uždaryk langus.

-          Girdi? Ten kažkas krebžda.

-          Išsigalvoji.

-          Kaip tu manai, kur jis išvažiavo?

-          Kas?

-          Pati žinai. Šeimininkas.

-          Gal jis niekur neišvažiavo? Gal tai jis išjungė šviesą ir žiūri, ką darysi?

-          Svetainės baldai apkloti kailiais, namuose taip šilta. Kaimynai jo butą vadina Persija, nes čia tokie minkšti kilimai ir klimatas. Net žiemą sėdžiu su berankove palaidine.

-          Aš sakyčiau, geriau prisidenk. Maža kas galėjo išjungti šviesą. Beje, jis atėjo?

-          Nežinau. Telefonas.

-          Ką jis?

-          Cyptelėjo. Per neapsižiūrėjimą paliktas koridoriuje. O ten tamsu. Manai, tai spąstai?

-          Priešingai. Paėmusi telefoną tu gali būti išgelbėta – išsikviesti kokią tik nori tarnybą. Atsimeni, kaip kadaise Margarita pabučiavo picą atvežusi berniuką?

-          Tada mes buvome kvailos.

-          Bet buvo smagu.

-          Kvailiams visada smagu. Tu vis su savo picom. Nuo vakar.

-          Čia pasąmonė. Ką darom su telefonu?

-          O mes kažko laukiam?

-          Pagaliau susitaikėm.

-          Ką turi minty?

-          Nebesakai „tu“. Sakai „mes“.

-          Kvailė.

-          O tau smagu?

-          O tu žinai, kad jei man kas nors atsitiks tau irgi... bus šakės.

-          Jis negalėjo ateiti į kambarį nepastebėtas. Šviesos jungtukas prie pat durų. Būčiau pamačiusi bent siluetą.

-          O gal jo ilgos rankos?

-          Negąsdink.

-          Tai taip sėdėsim ir lauksim?

-          Aš manau, eisiu pasiimti telefono. O žinai, ta mergina, kur miega ant sofos. Ji beprotė. Šiandien prisipažino, kad gulėjo psichiatrinėje ligoninėje.

-          O jeigu tave uždarys ir po to paleis, po to ir apie save šitaip galvosi?

-          Jei uždarys mane, tu būsi kartu.

-          Pusė vienuolikos. Pas kaimynus turėjo būti vakarėlis, o už sienos tylu. Nežinia kur jis išvažiavo, o ji, sakė, eina pabėgioti?

-          Bėga pabėgioti. Bėgioja.

-          Pabėgo.

-          O tu likai?

-          Aš einu. Paimsiu telefoną. Man reikės pereiti pusę tamsaus koridoriaus. Jei man kas nors atsitiks, nieko čia nebepasakysiu.

-          Gerai.

-          Bet aš dar neišėjau.

-          Aš grįžau.

-          Gal reikėjo tarp neišėjau ir grįžau padėti kokį skyrybos ženklą ar pauzę? Dabar nelabai aišku kuri aš yra aš.

-          Man atrodo - tai spąstai. Telefone buvo trumpoji žinutė. Ji parašė „grįšiu už penkiolikos minučių“. Tyčia norėjo nuvilioti mane į koridorių, kol tuo metu... nežinau. Gal kažką pakeitė svetainėje?

-          Manai ji niekur neišėjo?

-          Visko gali būti. Kartais nubudusi rytą aš girdžiu kvėpavimą. Atrodo, kad kvėpuoja mano pagalvė, bet aplink nieko nėra. Miegu viena. Būtų kraupu, bet ryto šviesoje viskas rodosi ne taip ir blogai. Na kvėpuoja pagalvė, ir tegu sau.

-          Prisimeni kaip išgąsdinau mamą?

-          Aha. Tada grįžau namo ir sukeitinėjau daiktus vietomis. Nedaug, nė nepanašu į apiplėšimą ar įsilaužimą – tiesiog viskas dabar atrodė šiek tiek kitaip. Iš pradžių net nepastebėtum – aukštyn kojom apverčiau kelias knygas. Nusukau laikrodį. Perstačiau indaujos vazas. Sukeičiau vietomis du paveikslus. Paltą pakabinau į spintą, o suknelę – koridoriaus kabykloje. Dantų šepetėlius užtepiau pasta. Gal dar kažką, nepamenu. Tada ramiai užrakinau duris, ir grįžau pas močiutę. Mano mama net nežinojo, kad turiu raktus. Pasimėgaudama įsivaizdavau, kaip ji parėjusi namo įsijungia televizorių, tada žvilgteli kiek valandų, bet laikrodis tiksi atsukęs nugarą. Turbūt ji nuėjo ar atsuko atgal, o tada gal pastebėjo knygas. Taip ir išprotėti galima.

-          Kiek man tada buvo metų?

-          Dvylika. Ne daugiau. Dar neaugo papukai.

-          O mama? Ką ji?

-          Tau jos pagailo ir tu pati paskambinai ir viską prisipažinai. O ji sakė „tfu, ačiū dievui, aš jau norėjau kviesti policiją“.

-          Skambina į duris.

-          Kas atėjo?

-          Einam pažiūrėti?

-          Manai, tai jis?

 

 

Eidama koridoriumi šį kartą ryžausi patikrinti šviesą. Taip ir žinojau, įsižiebė. Kažkas išjungė. Tada pasidarė labai baisu, net baisiau nei žiūrint siaubo filmą, juk ten bent galiu prisidengti delnu akis, manydama, kad dabar manęs jie nemato, o čia, tikrovėje, jau reikia visai pasislėpti po antklode. Vėl zvimbteli durų skambutis. Priėjusi koridoriaus galą pakeliu ragelį ir telefonspynės ekrane matau moterį. Ji stovi rami, nesimuisto, matau kailinę apykaklę ir aštrų profilį. Ant galvos, atrodo, užvožtas gėlių vainikas.

-          Šitaip gali ir visą romaną parašyti.

-          Aš nemeluoju. Taip buvo iš tikrųjų.

Dabar pokalbis per telefonspynę:

-          Alio. Kas jūs?

-          Aš šeimininko žmona.

 

Paspaudžiu mygtuką ir pirmame aukšte nuaidi šaižus elektrinis garsas. Ji jau laiptinėje. Laiptai apkalti mėlynu minkštu kilimu, tad visai nesigirdi žingsnių. Stoviu atvėrusi buto duris ir laukiu, kol ji pasirodys foje. Bet nieko nesimato, nors girdėjau atsiveriant ir užsitrenkiant duris. Ant baltų sienų švysčioja Kalėdinės eglutės švieselės. Ją visą išpuošė mėlynai. Šarlotė, mėlyno kraujo kaimynė, viską mėgsta daryti pagal save. Jau galvoju, kad čia tikrai spąstai, kai virš turėklų iš pradžių matyti vainikas, tada ir visa galva.

-          Labas vakarėlis. – Sako.

Moteris kokių penkiasdešimties, o gal trisdešimties, pirmą kartą tokią matau, kuri gali būti ir apgailėtinai senai atrodanti prasigėrusi jaunuolė, arba „puikiai išsilaikiusi“ senė. Ir tikrai – su gėlių vainiku ant galvos, bet daugiau niekuo neprimena hipės. Atrodo būtent taip, kaip įsivaizduočiau šeimininko žmoną – smulkutė, kaulėta, žiedais apmaustytomis rankomis, ilgais lakuotais nagais, aksominiai bateliai aptaškyti purvu, o iš po triušio kailinių kyšo medvilninis audinys. Man atrodo – naktiniai marškiniai.

-          Sveiki... Nežinau, ar jus galiu įleisti...

-          Bute yra mano daiktų.

-          Bet jo nėra namie.

-          Aš žinau.

Tikėjausi, kad viskas bus labai keista. Ji iš rankinės turėjo išsitraukti nupeštą kalakutą ar lygintuvą, bet ne. Ji išsitraukė cigaretes, mėtinį Marlboro, švelniai stumtelėjusi mane įėjo vidun. Koridoriuje pasikabino kailinius, o aš neklydau – po jais moteris tevilkėjo naktiniais marškiniais. Ji žinojo kur eina, nė neįjungusi šviesos pasuko į šeimininko miegamąjį ir priklaupusi ėmė raustis stalčiuose.

-          Įjunk šviesą. – Liepė.

Man atrodo, ta boba užkerėjo mane savo pro lūpos kamputį besiveržiančiais dūmais ir raudonų gyslelių išvagotomis akimis. Paklusniai įjungiau šviesą, jos paliepta atnešiau stiklinę vandens ir stebėjau kaip ji begėdiškai knisosi po šeimininko daiktus. Cigaretės pelenai krito į komodos stalčius, galvojau kaip reikės jam paaiškinti pradegintas skyles apatiniuose? Norėjau jos paklausti ko ieško, gal galėčiau padėti, ir greičiau išspręstume šitą nesusipratimą. Ji turbūt mano, kad aš tarnaitė ar šiaip kokia mergšė. Nežinau kodėl neišgirdau jo automobilio, nei signalizacijos pyptelėjimo, tik raktą duryse. „Jau dabar tai bus“ galvojau, kad skraidys lėkštės ir duš veidrodžiai.

-          Ką tu čia veiki? – Šeimininkas stovi tarpduryje suraukęs antakius. Atrodo aukštesnis nei paprastai, ant kostiumo pečių matyti lietaus dėmės. Atsigręžiu atgal, o moters nėra, tik aš šeimininko miegamajame ir visur atidaryti iškuisti stalčiai. Tiesa, ant komodos stiklinė su oranžinių lūpų dažų atspaudu. Kalė, išsigando ir pasislėpė spintoje. Arba po lova.

-          Atėjo jūsų žmona.

-          Mes išsiskyrę.

-          Ji spintoje.

Nežinau ko griebtis, tai užsidarau tualete. Anot veidrodžio mano lūpos išteptos oranžiniais dažais. Pastipinėjusi ir pasivaipiusi grįžtu į kambarį, kur prisėdęs ant žemės šeimininkas sėdi atsidaręs savo Apple kompiuterį. Akiniuose atsispindi mėlyni ekrano kvadratai.

-          Tai ko ieškojai? – Klausia. Girtas. Niekuo nepatikės. Grįžtu į miegamąjį, atidarau spintą, ten, kaip ir tikėjausi, susirangiusi žmona. Tarp kostiumų pasidariusi vietos savo telefone žaidžia resque saga žaidimuką.

-          Prašau eiti ir pasiaiškinti. – Sakau.

-          Jokiu būdu. Palauksiu kol jis užmigs ir išeisiu.

Aš jam ir sakau, kad eitų į miegamąjį ir pats pasižiūrėtų – gi spintoje įsitaisiusi jo buvusi žmona, dabar kaip tik turbūt kuičiasi švarkų kišenėse ieškodama monetų. Juk jos kailiniai kabo koridoriuje, beprotė, pati tik su naktiniais. O jis, kvailys paskutinis, pasigarsina muziką, aštuoniasdešimtųjų tralialiuškas, tais laikais kai varčiausi savo vystyklų mėšle jau buvo jo aukso amžius. Šiandien mums klaidžiojant gatvėmis jis, vis pertraukdamas robotas nurodymus, man pasakojo – čia stovėjo toks restoranas, o čia buvo tas baras, o čia buvo tokios naktys... „Žinai, šitoje sankryžoje atsirado pats pirmas Londono greičio kontrolės fotoaparatas, tada mes važiavome su mano draugu, jis vairavo poršė, aš jam sakau neskubėk, bet jis tik spaudė gazą ir iškišo galvą pro liuką! O tada jis man pasakė: visada šypsokis, kai tave fotografuoja. Niekad nepamiršiu... O čia buvo tokia parduotuvė, tik iš anksto susitarus, siuvo ten šilkinius marškinius...“

O dabar kvailys man liepia neišsigalvoti.

-          Tu fantazuoji. Gal eik, parašyk kokį scenarijų? – Balse pašaipa.

-          Ji pabėgs.

-          Aš užrakinau duris ir jų neatrakinsiu, kol nepasakysi, ko ieškojai mano stalčiuose.

Ant grindų pasiklojau čiužinį. Jis išeina į miegamąjį.

-          Tu rašai lyg grybų apsirijusi.

-          Ne. Aš tik nakčiai išgėriau kavos.

 

Nubudusi rytą nė neturėjau svarstyti kuria koja išlipti – nebuvo iš kur lipti, nes vos pražergusi kojas pro kilimo mėsą iš karto jutau grindų kaulų kietumą. Geriausia pabaiga čia būtų „tipo sapnas“, viską išsigalvojau, prisifantazavau, bet eidama į vonią koridoriuje pamačiau tebekabančius triušio kailinius. Šnairuodama pro jo kambario durų plyšį išvydau šalia šeimininko lovoje susirangiusią moteriškę, kaip ir priklauso – su naktiniais marškiniais. Pramerkusi akis lyg kažko nusigando, prikausčiusi mane žvilgsniu ji nagais įsikibo vyro ranką.

-          Brangusis, pasižiūrėk! Kas ji tokia?!

Jis iškvietė policiją.