Kodėl mano tėtis žentus girdė

Mano tėtis visada sakydavo, kad kai parvešiu namo jam žentą, būtinai reikės su juo išgerti butelį degtinės. Tam, kad pažiūrėtų, kas per žmogus: gal staiga taps agresyvus? Pavydus? Kažką pasipasakos? Kaip vyras vyrui prisipažins “myliu ir gerbiu”?

Taurelę ant vienos kojos, tada ant kitos, o tada jau už visus rankų ir kojų pirštus. “Nu, padarom… būk sveikas”. O po to, pagal nerašytą girtuokliavimo etiketą, iš ryto reikia savo sugėrovams paskambinti – nesvarbu, ar tai vaikystės draugai, ar nauji per atostogas sutikti pažįstami – ir paklausiti, kaip jaučiasi, ką veikia, prisiminti porą vakarykščių juokelių ir garsiai bet išdidžiai pasibėdavoti galvos skausmu, išdžiūvusia burna, troškuliu, drebuliu, lengva gėda ir kartais – paranoja. “Bijau žmonių šiandien”.

Nesu tikra, kada viskas prasideda… turbūt dar tuomet, kai mažam vaikui prie stalo pasiūlo “padažyti pirščiuką į čerkelę”. Prisimenu, aplaižau tą pirštą ir susiraukiu, niekaip nesuprantu, kaip galima tokį kartumą gerti? Bet suaugę tik paslaptingai šypsosi, ir tas kartumas staiga atrodo kažkas, ką reikia būti įveikti. “Vieną dieną ir aš šitaip gersiu - narsiai ir linksmai”.

Išmokti gerti ne taip jau ir paprasta. Reikia sugebėti kuo grečiau pasiekti euforijos lygį ir jį išlaikyti visa naktį, ritmiškai atskiedžiant kraują naujais “į sveikatą”. Svarbu žinoti ir kada trumpam sustoti, kada šiek tiek užkąsti, kuriuos gėrimus galima maišyti, o kurių – ne. Pažįstu vieną žmogų, kuris penktadieniais prieš išeidamas iš namų išgerdavo (nežinau ar tebegeria) žalią kiaušinį. Sakė, čia jo girtuokliškas triukas: kiaušinis neva apdengia žarnyno sieneles ir sulėtina alkoholio patekimą į kraują. Tokiu būdu jis gali išgerti daugiau už savo draugus ir jaučiasi vyriškesnis. Tikras vyras juk turi mokėt gert.

Neseniai ėmęsi gėrimo meno, dažniausiai dar paaugliai, būna, apsimeta girtesniais nei yra.  Svirduliuoja labiau nei reikia, juokiasi kai nejuokinga… Bet patyrę girtuokliai juos greitai demaskuoja ir nuginkluoja smerkiančiu kiaurai veriančiu žvilgsniu. Nes apsimesti girtu, tai kone tas pats kas apsimesti neįgaliu – kažkas labai nepagarbaus girtuoklių luomui. “Va kai tikrai prisgersi ir nepastovėsi ant kojų, tada ir kalbėsimės, snargly”.

Girtuokliai ir šiaip mokantys švęsti visiškai nepasiteiki abstinentais. “Šitas kažkoks nenormalus, jam neįsiūlysi”. Dažniausiai abstinentai būna senmergės, buvę alkoholikai, arba žmonės slepiantys labai labai labai tamsią savo asmenybės pusę. Juk koks normalus žmogus atsisakys net nekaltos taurės vyno? “Tai tu net šampano per naujus metus neišgeri?!” Šitoks savanoriškas (t.y. ne dėl antibijotikų ir ne dėl to, kad šiandien už vairo) pasirinkimas nesuvokiamas protu tų, kurie kiekvieną savaitgalį nuoširdžiai rodo vieni kitiems tamsiausias savo puses, girto dosnumo apimti vaišina ir ragina gerti visus prie baro sutiktus brolius ir seseris, akis į akį susitinka ir galynėjasi su pagirių demonais. Bet jiems viskas gerai, jie – normalūs žmonės kaip žmonės, žmogiški, nuoširdūs. O va, tuos absitentus tai reikia stebėti. Niekad nežinai ką jie iškrės.