Važiuodama pro šalį iškabą vis perskaitydavau „mango“
ir tik po kurio laiko, sužinojusi, kad tai dar 1917 m. įkurtas viešbutis ir jame esantis seniausias veikiantis
restoranas Havajuose – tik tada sugebėjau įsiminti „Manago“. Už šešis dolerius čia
gali pusryčiams gali rinktis: sulčių ar pusę šviežios papajos? Ryžių ar skrebutį?
Kiaušinių su kumpiu ar omletą? Kavos ar arbatos?
Aplinkui tvyro keista senienų ir švaros dermė,
o interjeras man, gal dėl to, kad dar nepakeliavau po pačią Ameriką, bet kažkodėl
labai priminė Tvinpykso miestelį.
Japonų šeimai iš kartos į kartą perduodamas viešbutis
kadaise prasidėjęs nuo dviejų kambarių dabar jų turi jau 64, nuo vienviečių su bendru
dušu iki japoniško stiliaus liukso su vaizdu į vandenyną.
Atėjusi į tokias vietas visada
tikiuosi keistenybių: gal padavėja papasakos kokią seną viešbučio žmogžudystės istoriją?
Gal žmonės čia keisti? Gal ant laiptų pamatysime permatomą vaiduoklio siluetą? Bet
net grindys nesugirgždėjo, nieko ypatingo nenutiko. Mielai grįžčiau čia vakarienės
– ne dėl maisto (kuris čia toks „be nieko“), dėl kitokios atmosferos. Ir vis dar
tikiuosi įdomios istorijos.
Komentarai
Rašyti komentarą