Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Istorijos už kadro. Mada



Atsiverčiu šio mėnesio „Vogue“, o mano draugė, ta, kuri keliauja po pasaulį plaudama indus ir dirbdama fermose, juokiasi. Moki pinigus už prabangos reklamą, sako. Negaila?

Žinau, matau, kad didžią dalį šito ir panašių žurnalų sudaro reklama. Gražios moterys, kurių oda be porų, o rankinės niekad nepraranda formos, jos žiūri kažkur, į tą skaitytojui nepasiekiamą tolį. Jos lieknos, prakauliais skruostikauliais, turbūt jau niekada pačios nesidaro pedikiūro ir jas pamatę vyrai svajoja uždirbti daugiau. Kai kurie vyrai pamatę jas pyksta, bet čia tie, kurie niekad nieko neuždirba ir nieko nesukuria.

Pradėjusi dirbti su vintažiniais drabužiais ėmiau suprasti, kad mada – tai ne šiaip tuštučių paradas. Tai politika. Drabužis yra pareiškimas. Jis gali būti iššūkis. Klausimas. Maištas. Pokštas. Įrankis. Revoliucija, kaip pvz vienas japonų dizaineris kadaise pirmą kartą ant podiumo išleidęs juodai apsirengusias manekenes reabilitavo juodą spalvą – iki tol ji buvo dėvima tik gedulo atvejais. Net mano draugė anarchistė, ta kuri dalyvauja Londono protestuose, niekada nesišukuoja plaukų ir dėvi savo vaikino megztinius – net gi ji savo apranga byloja „man nerūpi mada, man nusispjaut“, o tada jos įvaizdį bando atkurti miesto hipsteriai, yuc‘iai ir kiti.

Ką man sako šio mėnesio „Vogue“ puslapiai? Nežinau, gal taip buvo visada, bet man atrodo, kad dabar, jau atkartojus visas praėjusio amžiaus tendencijas, svarbiausia yra istorija už kadro. Manekenės, atrodo, ne pozuoja, bet sustojusios tik akimirkai, pakeliui į kažkur, pas kažką.

Gal aš tik įsivaizduoju, bet smagu galvoti, kad grožiu persisotinusiame mados pasaulyje paklausia preke tampa istorija, ta kurią nujauti už kadro.
 
 
 

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...