Atsiverčiu šio
mėnesio „Vogue“, o mano draugė, ta, kuri keliauja po pasaulį plaudama indus ir
dirbdama fermose, juokiasi. Moki pinigus už prabangos reklamą, sako. Negaila?
Žinau, matau, kad
didžią dalį šito ir panašių žurnalų sudaro reklama. Gražios moterys, kurių oda
be porų, o rankinės niekad nepraranda formos, jos žiūri kažkur, į tą skaitytojui
nepasiekiamą tolį. Jos lieknos, prakauliais skruostikauliais, turbūt jau
niekada pačios nesidaro pedikiūro ir jas pamatę vyrai svajoja uždirbti daugiau.
Kai kurie vyrai pamatę jas pyksta, bet čia tie, kurie niekad nieko neuždirba ir
nieko nesukuria.
Pradėjusi dirbti
su vintažiniais drabužiais ėmiau suprasti, kad mada – tai ne šiaip tuštučių
paradas. Tai politika. Drabužis yra pareiškimas. Jis gali būti iššūkis.
Klausimas. Maištas. Pokštas. Įrankis. Revoliucija, kaip pvz vienas japonų
dizaineris kadaise pirmą kartą ant podiumo išleidęs juodai apsirengusias
manekenes reabilitavo juodą spalvą – iki tol ji buvo dėvima tik gedulo
atvejais. Net mano draugė anarchistė, ta kuri dalyvauja Londono protestuose,
niekada nesišukuoja plaukų ir dėvi savo vaikino megztinius – net gi ji savo
apranga byloja „man nerūpi mada, man nusispjaut“, o tada jos įvaizdį bando
atkurti miesto hipsteriai, yuc‘iai ir kiti.
Ką man sako šio
mėnesio „Vogue“ puslapiai? Nežinau, gal taip buvo visada, bet man atrodo, kad
dabar, jau atkartojus visas praėjusio amžiaus tendencijas, svarbiausia yra
istorija už kadro. Manekenės, atrodo, ne pozuoja, bet sustojusios tik
akimirkai, pakeliui į kažkur, pas kažką.
Gal aš tik
įsivaizduoju, bet smagu galvoti, kad grožiu persisotinusiame mados pasaulyje
paklausia preke tampa istorija, ta kurią nujauti už kadro.
Komentarai
Rašyti komentarą