Interviu "Savaitraštis Kaunui", apie Kalėdas, Havajų virtuvę ir šeimą

Su kuo jums siejasi artėjančios šventės – Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai? Vaikyste, šeima, tradicijomis ar kažkuo visai kitu?

Įvairūs kvapai, skoniai ir garsiai iššaukia visiškai skirtingus prisiminimus. Juk tų Kalėdų jau ne tiek ir mažai man buvo. Mandarinai ir silkė man primena tikras tradicines Kūčias pas močiutę prie ilgo balta staltiese apdengto stalo, kur nepradėdavome valgyti be maldos ir „plotkelių“ laužimo, o po to močiutė vis ragindavo dėtis daugiau ir daugiau į lėkštes, kad visus metus būtume sotūs ir sveiki. Tokios Kūčios man iki šiol regisi kaip intymus šeimos stebuklas, tie atsiminimai man labai brangūs. Bet yra Kalėdinių dainų, kurios primena liūdnus išsiskyrimus su vaikinais, o, pavyzdžiui, pieniškas šokoladas man primena pirmas Kalėdas, kurias sutikau visiškai viena mažame nuomojamame kambarėlyje rytų Londone – tada žiūrėjau senus filmus per BBC ir kimšau tą šokoladą ir truputį savęs gailėjau. Žvakių šviesa asocijuojasi su Kalėdomis Indijoje, kur porą metų iš eilės žiemos šventes sutikau labai jaukiai, bet ne tradiciškai.

Kaip jūsų šeima švenčia Kūčias ir Kalėdas, kokių tradicijų laikotės? Kaip jas švęsite šiemet?

Man labai svarbu laikytis senųjų lietuviškų tradicijų, o kodėl – jau pati nebežinau. Bet Havajuose tos Kalėdos atrodo lyg netikros. Pernai puošėme eglę ir keitėmės dovanomis, bet visą Kalėdų dieną praleidome paplūdimyje. Pasiilgome aulinių batų ir šaltuko, todėl šiemet Kalėdas švęsime vyro gimtinėje Portlande, Oregone. Jo šeimos tradicijos labai ironiškos – Kalėdų dieną jie eina pavalgyti į kinų restoraną (nes visi kiti restoranai tądien nedirba), o vakare eina į kiną žiūrėti siaubo filmo. Man tai skamba labai smagiai. Sutarėme, kad Kūčias švęsime lietuviškai, o Kalėdas – Winderiškai. Mano mama mums jau atsiuntė kūčiukų.

Ką manote apie kalėdinių dovanų dovanojimo tradiciją? Ar savo artimuosius, draugus lepinate prabangiomis dovanomis, o galbūt dalijatės nematerialiomis akimirkomis?

Norėčiau artimiesiems siųsti daugiau dovanų, bet iš Havajų daugiau sumoku už pašto išlaidas, nei tos dovanos vertos. Man patinka jas duoti, patinka ir gauti. Labai jaudina rinkimo, ieškojimo procesas. Aš visada stengiuosi išrinkti dovaną nuoširdžiai, ilgai galvoju, ko tam žmogui reikia, kas jam patinka. Ir visada pajuntu, kai man skirta dovana būna pirkta atsainiai, iš reikalo. Tada būna sunkiausia apsimesti, kad džiaugiuosi. Aišku, jeigu mokėčiau megzti, drožti, lipdyti ar tapyti, mielai padaryčiau dar asmeniškesnes dovanas. Bet kiekvienam knygos juk neparašysiu, o aš net pyrago skanaus iškepti nemoku. Suprantu žmonių irzlumą dėl Kalėdų komerciškumo, mane taip pat erzindavo nuo spalio mėnesio Londone pasirodančios Kalėdinės dekoracijos ir tas pirkimo pamišimas. Bet kaip ir ką vartojame yra tik mūsų pasirinkimas. Stengiuosi pirkti labai atsakingai, dovanas renku iš mažų privačių parduotuvėlių, iš pačių menininkų rankų, kai ką randu etsy.com, stengiuosi paremti smulkius verslus. Gal kai būsime tikrai turtingi, užuot keitęsi dovanomis aukosime labdarai. Bet dabar, kai visus metus taupome, labai smagu Kalėdų proga pasitaškyti, o po to ir pačiai gauti daug šventiškai čežančių dėžučių.

Ar rašytoja Vaiva Rykštaitė skiriasi nuo Justės Winder? Ar vardas daug lemia žmogaus gyvenime? Kodėl panorote prisistatyti kitu vardu ir pavarde?

Ir taip ir ne. Aš tikrai nesu personažas ir pasislėpusi po kitu vardu netampu kitokia ar kita. Tai tiesiog yra tartum mano prekinis ženklas. Siekiu, kad tas vardas būtų atpažįstamas ir siejamas su gero elgesio modeliais. Nesusipratimų kyla nebent dėl to, kad ilgainiui sekantys Vaivos Rykštaitės „gyvenimą“ feisbuke žmonės ima manyti, kad tai ir yra visas gyvenimas, kad už tų įrašų ir nuotraukų nieko kito nėra. Tada jie ima galvoti, kad mane pažįsta. Rašo man laiškus, pyksta kai neatsakau, o kai kurie įsižeidžia, kad bendrauju prisidengusi kitu vardu. Vaiva mane vadina ir mano vyras, ir jo šeima. Vardas nieko nekeičia, nei pavardė. Tikrasis „aš“, tas vidinis stebėtojas nėra tapatus nei žmogaus vardui, nei su tam žodines mintis galvoje diktuojančiam balsui.

Keičiant gyvenamąsias šalis keičiausi ir pati, kas porą metų mane supa vis kitas ratas žmonių, užsiimu vis kita veikla. Todėl man atrodo labai natūralu galvojant apie save tam tikrais gyvenimo laikotarpiais vadintis vis kitu vardu. Vaikystėje Justytė, rašytoja Vaiva. Turiu ir kitų vardų, kurie skirti ne knygų viršeliams.

Apie ką bus jūsų naujausioji knyga vaikams? Kodėl knygą skiriate būtent vaikų auditorijai? Galbūt knygą inspiravo motinystė? Gal galite išduoti, kaip ji vadinsis?

Knyga vaikams apie Havajus. Istorijos pagrįstos senąja, kvapą gniaužiančia Havajų mitologija. Pradėjau šiek tiek domėtis salyno istorija ir kultūra, personažai iš legendų savo įdomumu „stogą rauna“! Jie labai netikėti ir tuo pačiu metaforiški. Pavyzdžiui, vyriausioji ugnikalnio ugnies deivė Pelė, jos sesuo vandens stichija atsakinga už bangas (knygoje ją ir pavadinau Banga), ir jų brolis dievaitis ryklys... Kada nors apie Havajų mitus ir kultūrą papasakosiu ir suaugusiems. Vaikai, tikiuosi, yra ta auditorija, kuri leidžia kūrėjui fantazuoti. Aišku, motinystė čia irgi sužaidė. Rimtesniam kūriniui sunku rasti daugiau nepertraukiamo laiko, be to mano protas pagimdžius Žemyną tapo daug žaismingesnis, mintys linksmesnės. Knyga dar kol kas laukia redagavimo, dėl pavadinimo apsispręsiu jau vėliau. „Viena Indijoje“ pavadinimą padėjo sugalvoti feisbuko bičiuliai, galbūt taip bus ir vėl.

  Kam yra rašyti sunkiau – vaikams ar suaugusiesiems? Kodėl?

Į šį klausimą galėsiu atsakyti, kai jau žinosiu kaip mano knygą įvertino vaikai.

 Daugelis mamų skundžiasi, kad vaikus auginti yra sunku. O ar sunku būti mama Havajuose?

Tikrai labai lengva, bet turbūt viskas priklauso nuo klimato, nuo vaiko ir nuo mamos požiūrio. Klimatas čia nuostabus, todėl man nereikia Žemynos rengti ir nurengti, šliaužioja su vienais marškinėliais. Pakeisti sauskelnes galiu bet kur, lauke tiesiog ant žolės po medžiu. Žemyna labai geras vaikas, o Maiklas – nuostabus vyras. Captain Cook ir Konos miestuose aplinka labai palanki vaikų auginimui. Kavinėse yra žaislų ir sofų, tualetuose - vystymo stalai, aš pati vedu mamų ir kūdikių jogos užsiėmimus, kas savaitę vyksta nemokamos kūdikių plaukimo pamokos vandenyne, esu mamų klubo narė... Savaitgaliais su vyru kikendami ruošiamės ir puošiamės į lėliukų gimtadienius. Aišku, kartais be proto pasiilgstu savo ano gyvenimo – laisvės, nežinomybės, batų, miesto ritmų, vėlyvų naktų. Bet žinau, kad šitas sauskelnių metas yra tik dar vienas sezonas mano gyvenime, ir tai praeis, ir pasiilgsime šitų dienų.

 Gyvenate Havajuose, neseniai pradėjote gilintis į Havajų kultūrą, istoriją ir mitologiją. Kokie atradimai nustebino, kodėl Havajais pradėjote domėtis giliau?

Stebina čia absoliučiai viskas, mat prieš dvejus metus apie Havajus nežinojau nieko. Senoji vietos kultūra paslaptinga ir keista. Mitologija primena stebuklinę pasaką. Dabartinė politinė žmonių nuotaika primena Lietuvą okupacijos metais. Juk JAV aneksavo Havajus 1897 m., prieš tai nuvertė jų monarchiją 1893 m. Žmonių atmintis gyva, žaizdos dar neužgijusios. Žinoma, JAV leidžia Havajams naudotis visomis laisvėmis ir teisėmis, Havajai taip pat yra vienintelė JAV valstija turinti dvi oficialias kalbas. Tačiau žmonių troškimas būti nepriklausomiems neužgesęs. Jie tai labai taikiai išreiškia paveiksluose, užrašais ant marškinėlių, pop muzikos dainomis, taikiais protestais prieš didžiausio pasaulyje teleskopo statybas. O žinote, kad Havajų abėcėlėje yra tik trylika raidžių? Visada domiuosi vietove ir šalimi, kurioje gyvenu. Dabar mūsų namai yra Kapitono Kuko vardu pavadintame miestelyje, jo išsilaipinimo vieta vos pusė kilometro nuo mūsų namo. Tokios istorijos pamokos yra pačios geriausios, jų niekada nepamirši. Domiuosi ir dėl savęs, ir todėl kad noriu apie Havajus papasakoti mamai, tėčiui, seneliui ir visai Lietuvai. Man patinka pasakoti istorijas.

 Havajuose turite restoraną. Kokį maistą mėgsta havajiečiai, kuo jis skiriasi nuo kitų pasaulio virtuvių?

Tradicinė Havajų virtuvė tai daugybę valandų troškinta kiauliena, kubeliais pjaustyta žalia žuvis, ryžiai su kokosais, taro šakniavaisiai ir saldžios bulvės. Aš esu vegetarė, pakeliui į griežtą veganizmą, bet čia atradau ir daugybę egzotiškų vaisių ir patiekalų. Kai kuriuos produktus net nežinau kaip apibūdinti. Mano mėgstamiausias desertas yra haupia kokosų pudingas su tapijokos kruopomis ir violetinių bulvių gabaliukais. Maistas čia saldus, švelnus ir man tikrai buvo naujovė. Havajų saloje yra stipri veganų bendruomenė, veganiškų restoranų, mano vyras savo „Loko Wraps“ restoranėlyje pats gamina ryžių pieną, iš saulėgražų ir daržovių – veganišką nachos sūrį.

Domitės joga, sveiku gyvenimo būdu, vegetarizmu. Kokio pagrindinio principo laikotės kasdieniniame gyvenime?

Nežudyti, nevogti, nemeluoti. Visa kita priklauso nuo aplinkybių. Mano įsitikinimai metams bėgant keičiasi, stengiuosi būti atvira pasauliui ir skirtingoms žmonių nuomonėms.

 Iš Kauno išvykote prieš maždaug 22 m. Ar jo pasiilgstate? Ką turi Kaunas, ko neturi joks kitas pasaulio miestas?

Iš Kauno išvykau prieš aštuonerius metus. Pasiilgstu ne miesto, bet tų laikų kai jame gyveno mano chebra. Dabar visi draugai išsilakstė po pasaulį, todėl grįžusi į Kauną būnu geriausia mamos draugė, mielai važiuoju pas senelius. Jokiame kitame pasaulio mieste nėra mano elegantiškai išsipuošusios močiutės, kuri laukia manęs padengusi stalą savo pačios rankomis apnertomis servetėlėmis. Kituose miestuose nėra mano senelių namo, kuriame gimė ir užaugo keturios kartos, ir kiekvienas kampas primena kokią nors giminės istoriją. Miestai ir vietovės tampa žmonėmis, kuriuos mes ten sutinkame, ir jokia architektūra negali atstoti žmogiškų jausmų.

 Į Kauną buvote grįžusi šiais metais. Ar pastebite pokyčių? Teigiamų ar neigiamų?

Į Kauną grįžtu kasmet, ir miestas tikrai keičiasi. Nors aš viską matau labai paviršutiniškai, nes daugiausiai laiko praleidžiu namuose su šeima ar gamtoje. Dabar Kaune kaip ir visoje Lietuvoje yra kavos išsinešti, daug kepyklėlių ir šviežių sulčių barų. Jaunimas rengiasi europietiškai, trumpėja priauginti merginų nagai, vyksta kino festivaliai, daugėja kitataučių. Viskas čia gerai.

Pasidalykite šventiniu palinkėjimu su skaitytojais.

Linkiu nuoširdžiai atsiduoti laukimui – valyti namus, tvarkyti stalčius, skalbti užuolaidas, pasninkauti, sąmoningai atleisti, rašyti atvirukus priešams, grąžinti  skolas, aukoti benamiams – šitaip šventės tampa tikrai ypatingos. O kartais juk keliauti su viltimi yra svarbiau nei atvykti.

 

 

 

 

 

 

 

 

Kalbino Aistė Mikalauskaitė

"Savaitraštis Kaunui"