Ką tik užverčiau
paskutinį „The Continuum Concept“ puslapį ir dabar bandau viską ką perskaičiau
aprėpti mintyse. Knyga, pripažinta vaikų vystymosi literatūros klasika,
parašyta dar septyniasdešimtaisiais, tačiau nuo to laiko kūdikių raidos etapai
nė kiek nepasikeitė.
Nuo pat dukters
gimimo kartais savęs vis paklausiu: ar aš gera mama, jeigu leidžiu jai žaisti
su visokiais š ant žemės, kol galiausiai ima ir suvalgo tikrą driežo š?
Ar aš bloga mama,
jeigu pas mus nėra griežto rėžimo, o miegas ateina kada panorėjęs?
Nešioti ant rankų
ar nenešioti? Duoti sausainių ar neduoti?
Kol protas
nerimsta keldamas nesibaigiančius klausimus, tūkstantmetė širdyje gyvenanti
pirmykštė mano promotė tik romiai šypsosi, kartais vis sušnabždėdama: mylėk.
Kol galiausiai ir
protelis išmąsto: kur miegojo pirmykščių žmonių vaikai? Ką jie valgė? Kaip
keliones išgyvendavo klajoklių genčių kūdikiai?
„The Continuum
Concept“ autorė, antropologė Jeann Liedloff lygina vakarietiškus kūdikių
auginimo metodus su „laukinės“ Pietų Amerikos Yequanna žmonių požiūriu į
tėvystę. Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali pasirodyti jau kažkur girdėta,
skaityta, gal net nuvalkiota – na taip, visi mes žinome, kad atokiose
džiunglėse gyvena daugybė visokio plauko genčių, laimingų, karingų, vienose
vyrauja matriarchatas, o kitose auga neverkiantys vaikai. Bet tos gentys atrodo
tolimos, nerealistiškos ir neapčiuopiamos, kaip ir tokių straipsnių autoriai,
kurie patys dažnai turbūt romantizuoja savo tyrimo objektus. Tačiau J. Liedloff
dėstymas nuoseklus, gilus, akademiškas ir vietomis vaizdingas. Pvz., autorės
teigimu, nuo heroino priklausomi žmonės, įsimylėjėliai vienas kitą vadinantys
„mažiuku“ – tai vis nuo kūdikystės užsilikusio motinos glėbio ilgesio pasekmė.
Dėl to, žinoma, galima ginčytis, bet knyga man tuo ir pasirodė nuostabi, kad
įkvepia apmąstymams ir diskusijoms.
Dabar, man regis,
yra dvi pagrindinės motinystės/tėvystės srovės: prieraišumo teorija ir
disciplinos teorija (nesu tikra, kaip vadinasi ta, kurią atstovauja Gina
Ford?). Žiūrint filosofiškai, lyg ir galima matyti pastarosios pažangumą. Taip,
anksčiau žmonės gyvenę urvuose, miškuose, jurtose, glaudėsi vieni prie kitų,
mylėjosi prie vaikų, ir iki metų nepaleisdavo savo kūdikių iš rankų. Jie buvo
gilesniame ryšyje su kolektyvine sąmone ir kolektyviniu auklėjimu, ir už „aš“
buvo svaresnis „mes“.
Todėl, atrodo,
kad šiuolaikinį kūdikį, kuriam ateityje lemta spaudinėti kompiuterio klavišus
ir šaipytis ir dievų, verta nuo mažumės įsprausti į laiko ir vienatvės rėmus –
kad gulėdamas vienas tamsoje ir nejusdamas kito šilto mylinčio kūno tęstinumo
prie savo odos geriau įsijaustų į nepakartojimą, vienišą, nepriklausomą savo
„aš“.
Ironizuoju.
Evoliucija yra
žymiai lėtesnis procesas, nei mums norisi tikėti.
Žinau, kad šitie
teorijų pavadinimai iš šalies atrodo kaip du kvanktelėjusių mamų karo frontai.
Tegul. Kam aktualu, pasigūglins. O norintiems psichoterapiškai pasikapstyti po
savo vaikystę, „The Continuum Concept“ gali būti labai įkvepiančiu atspirties
tašku. Skaitosi sunkiai, bet tikrai verta.
P.S. Tikrai
nesmerkiu nei vieną tėvystės modelį pasirinkusių mamų, tik domiuosi pasirinkimų
motyvais.
P.P.S. Iš jau
skaičiusių – ką manote jūs?
Komentarai
Rašyti komentarą