Parašyti apie
Portlandą dabar man tarsi rašyti laišką seniai nematytai draugei. Trumpai ir
paviršutiniškai nesinori, o ilgai ir giliai vis pritrūksta laiko ar įkvėpimo, o
paskui tik žiū, ir prabėgo visi metai be laiškų... Tokiu atveju ilgokai
pasimuisčiusi galiausiai pilu iš serijos „ką mačiau, tą dainuoju“. Kol įspūdžiai švieži.
Portlande Oregone
gimė ir užaugo mano vyras. Apie Portlandą iki šiol ilgesingai čiauška mano
draugė Sandra. Kita draugė irgi vis svajoja, kaip ten kraustysis... iš Havajų.
Apie Portlandą sukurtas labai juokingas serialas „Portlandia“. Todėl sakyti,
kad vykdama į šį miestą neturėjau didelių lūkesčių ar išankstinio nusistatymo,
būtų neteisinga.
Dabar, grįžusią
visi klausinėja: tai ar patiko Portlandas?, - nutaisę tokias minas, iš kurių
suprantu, kad turėčiau sušokti Portlandui trumpą garbės šokį. O aš nežinau, ką
jiems atsakyti.
„Keep Portland
weird“ yra šio miesto šūkis. Nežinau, ar būčiau pastebėjusi keistumą, jei
nebūčiau iš anskto prisakyta jo dairytis. Nežinau, kuri keistenybė man patiko
labiausiai. Pavyzdžiui, kalbant apie pirkinius, - alaus muilas, iš porcelianinių
arbatinukų padarytos lesyklos paukščiams, Froido lėlytės filosofijos knygų lentynoje
ar iš šaukštų rankenų pagaminti auskarai? Pastaruosius nusipirkau. Jaučiausi
baisiai kalta gerdama karštą chai latte kai palink mane gatvėse šalo dešimtys
benamių. O visi portlandiečiai lyg susitarę kartojo: tik neduok jiems pinigų.
Ten šalta, lyja, miesto aikštėje grindinys padarytas iš plytelių su miestiečių
pavardėmis, anyta sakė kažkur yra ir mūsų, Winderių. Ieškoti patingėjau. Dar ten
stovi didelė kalėdinė eglė ir dvidešimties metų senumo hamburgerių kioskas,
prie kurio driekiasi eilė žmonių. Mano vyras ten nusipirko sumuštinį.
Pardavėjas pasirodė keistokas.
Portlandas išrinktas
geriausio maisto miestu visoje Amerikoje, ir trečia geriausia vieta veganams pasaulyje.
Man labai patiko sojų pipirmėtės skonio ledai, bet patempusi lūpą mindžikavau
prie šurmuliuojančio veganų baro durų – reikės palaukti, kol mano Žemynai sukas
dvidešimt vieneri. Užtat šypsojausi važiuodama pro kavinę – skalbyklą. Idėja,
kuri kiekviename mieste turėtų tapti kūnu. Ant kaip biblioteka įrengto „Urban
Farmer“ restorano sofos mikliai pakeičiau mažylės sauskelnes. Burbėjau mokėdama
dvidešimt dolerių už įėjimą į Portlando meno muziejų, nes „Londone tai visi
nemokami“. Aikčiojau iš nuostabos didžiausiame pasaulio Powell‘s knygyne (po to
oro uoste kilo problemų dėl bagažo svorio). Jau kitame „Renesanso“ knygyne dar
nupirkau draugei šunų poezijos knygą. Taip, šunų poezijos.
Portlande labai
gražūs mediniai namai, tokie iščiustyti, kad atrodo ką tik pirkti „Ikea“,
nudažyti dar gražesniais pasteliniais ir pienu atskiestais miško spalvų tonais. Ant
kiekvieno kampo yra meno galerija arba jogos studija, o drabužių parduotuvės,
atrodo, skirtos dailės mokytojoms ir prisiekusiems hipsteriams. „Buffalo
exchange“ vintažinė nepadarytų gėdos ir Londono butikams, bet aš, dar nepraradusi
savo dylerės įgūdžių radau kalnus vintažinių ir šiaip cool drabužių „Good Will“
skuduryne. Pardavėjos klausė, kodėl vidury žiemos perkame šortus.
Susimokėjome po
keturiolika dolerių ir pusę septintos vakaro atėjome į seną Portlando China
town, kur pilvotas plikas, aiškiai mintinai savo prakalbą išmokęs, bet vis tiek
labai charizmatiškas dėdulė vedė mus į ekskursiją po Šanchajaus tunelius. O
būdavo taip: tuneliai uostamiestyje buvo iškasti siekiant palengvinti prekių
gabenimą iš uostų į vietos viešbučius ir barus. Tačiau ilgainiui jie imti
naudoti kaip žmonių kalinimo vieta. Atsisėda koks naujai atvykęs ką tik savo
tarnybą baigęs jūreivis prie baro, čia jį visi ima dosniai vaišinti, o dar jeigu
meiliai paglosto graži prostitutė... Vos tik vyrukas pakankamai apsvaigsta po jo
kėde prasiveria grindys, o miesto tunelyje suskamba varpelis, prižiūrėtojams
pranešantis apie naują „svečią“. Iš baro tiesiai į Šanchajaus tunelį įkritę
žmonės tapdavo vergais – vyrai būdavo parduodami sunkiems fiziniams darbams
laivuose, o moterys –į prostituciją. Paskutinis toks žmonių „šanchajinimas“
(tai tikrai yra terminas, reiškiantis prievartinį žmogaus darbą laivuose) įvyko
keturiasdešimtaisiais. Mūsų gidas pasakojo, kad septyniasdešimtaisiais jam
pavyko pakalbinti vieną dar gyvą buvusį senį, Šanchajaus tunelių sutenerį. „Tai
buvo tik biznis. Geri pinigai. Moters valiai palaužti vidutiniškai užtekdavo
aštuonių valandų. Svarbiausia ją įtikinti, kad jau niekada jos gyvenimas nebebus
kaip anksčiau“.
Dar gidas sakė, kad dažnai čia galima išgirsti verkiančius
kūdikius ir keistus šnabždesius. Šanchajaus tuneliai įtraukti vaiduokliškiausių
pasaulio vietų sąrašus, apie juos sukurta ir amerikietiško dokumentinio serialo
„Ghost Adventures“ serija. Mums jau lipant į viršų gidas davė lankstinuką apie
prekybą žmonėmis jau mūsų laike. Portlande, kaip ir anksčiau, reikia prostitučių.
Šiame mieste yra daugiausia striptizo barų visoje Amerikoje. Daugiau nei
striptizo barų čia yra maisto vagonėlių. Pietavom trijuose. Užskaitom.
Čia daug
dviratininkų. Visą laiką lyja. Pusę laiko burbėjau, kad man šalta. Dabar, jau
grįžusi, su meile glostau padėkliukus puodeliams iš seno PDX oro uosto kilimo
ir kažkodėl didžiuojuosi, kad žinau ką reiškia juokelis „put a bird on it“.
Ar man patiko
Portlandas? Nežinau. Bet labai noriu ten sugrįžti ilgesniam laikui. Pavasarį.
Komentarai
Rašyti komentarą