Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Veido kremas


Kalėdų senis, neišmanėlis, matyt norėdamas nepasišiukšlinti, dovanų man atnešė dovanų čekį į „Nordstrom“ parduotuvę. Turbūt dvi valandas vaikščiojau patempusi lūpą tarp visų „Chanel“, „Shisheido“ ir kitų. Paimu kremą į rankas, tada išsitraukiu telefoną iš kišenės, kažką paminkau. Telefoną į kišenę, einu prie kito kremo. Tol, kol neapsikentusios asistentės (turbūt spręsdamos pagal mano akcentą įtarė, kad ketinu kažką vogti) jau tiesiai manęs paklausė, ką aš čia darau.

-          Ieškau veido kremo. Gūglinu sudedamąsias dalis. Ar žinojote kad sodos benzonatas yra kancerogeninė medžiaga?

Pardavėjos susižvalgo tarpusavyje. Jos galvoja, kad aš trenkta. Aš galvoju, kad jos turėtų pasiskaityti ką tepą ant veido. Jau ilgai naudoju tik natūralias kosmetikos priemones, kurių sudedamosios dalys yra aiškios kiekvienam durniui. Aliejus tai aliejus, ekstraktas tai ekstraktas. Kažkada viename bloge perskaičiau labai gerą patarimą: jei negali ištarti (ingrediento pavadinimo), nevartok.

O čia ant gražių buteliukų surašyti visokie tripolicetatai, benzonatai, laureathsulfatai, keistos rūgštys ir visokie alkoholiai. Vienus pagūglinus paaiškėja, kad tai tik įmantriai vadinami kviečių baltymai, o apie kitus google perspėja, kad jie yra „geno-toksiški“. Nesu tikra ką tai reiškia, bet tą kremą dedu atgal. Galiausiai išsirinkau aliejų plaukams ir mažytį paakių kremuką pabandymui.

Dabar sėdžiu ir galvoju, kaip aš žalioje jaunystėje apskritai išgyvenau su visais „Loreal“, kalnais kreminės pudros, pigaus šampano burbuliukais, cigaretėmis ir kebabais „su visais padažais“ penktą ryto po naktinio klubo. Veido kremo sudėtis? Kokio dar veido kremo? Kokių dar raukšlių?
 
 

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...