Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie mano kyšį gydytojams ir “Invino” vadybos fiasko

(Pastaruoju metu atrodo, kad stebėdama Lietuvos “įvykius” vis pamirštu pasiimti pop-corn’o. Taigi, iš solidarumo nevykėliams, o gal iš dėkingumo už tai, kad mane linksmina savo istorijomis, jaučiu, kad noriu pasidalinti savąja.)

Prieš dvejus metus grįžusi į Lietuvą vos porai savaičių atostogų, į sostinę nusivežusi savo bičiulius iš Australijos, nusprendžiau nusvesti juos į vilniečių taip mėgiamą “Invino”. Kiek prisiminiau, ten jie ruošė labai skanias meduje marinuotas alyvuoges. Atmintis neapgavo, suvalgėmė tų dieviško skonio alyvuogių ir dar visokių užkandėlių, išgėrėme po taurę vyno, paprašėme sąskaitos ir jau ruošėmės eiti pasivaikščioti po vakarėjantį Vilnių, dairytis kur vakarieniauti ir t.t. kai aš eidama į tualetą griuvau ant slidžių akmeninių grindų ir netrukus iš skausmo netekau sąmonės.

Niekada nepamiršiu lūžtančių kaulų trekštelėjimo – tą akimirką tarsi atsiskyrė paralelinės visatos, ir aš visu kūnu pajutau, kad nuo šiol mano gyvenimas bus kitoks. Bet tuo dar ir pati netikėjau. Greitosios pagalbos automobilyje, jau apsvaiginta vaistų nuo skausmo, raminau draugus, kad čia bus tik išnirimas, kad gydytojai kažką pasukios, trakštels ir mes toliau apžiūrinėsime Vilnių.

-          Reikia skubiai operuoti, - sakė budintis gydytojas pažiūrėjęs į mano rentgeno nuotrauką. 
       Tada jie man peršvietė galvą, atliko kraujo tyrimus, ir dar nežinia ką, ir jau vėlyvą naktį leido man rinktis: būti operuojamai dabar pat, gydytojo, kuris jau budi antrą parą, ar sulaukti ryto ir kito chirurgo, atėjusio į darbą šviežia galva. Pasirinkau laukti, ir naktį gulėdama ligoninės lovoje svarsčiau  visus “kodėl?” Kodėl aš, kodėl dabar, kodėl čia?

Paryčiais apie mano nelaimę jau žinojo visa giminė Kaune, skambino ir patarinėjo “vaikeli, tik būtinai duok gydytojui į kišenę… atsidėkok dar prieš operaciją… tik nepamiršk atsilyginti, geriausiai iš anksto…” Susidarė įspūdis, kad jei neduosiu pinigų, tai nupjaus tą lūžusią ranką. Bičiuliai Australai ankstyvą rytą atvežė man į ligoninę grynųjų “nes Lietuvoje tokie papročiai”, o aš vis kaupiausi naujai patirčiai – kyšio davimui.

Bandžiau duoti operacijos atėjusiam aptarti gydytojui. Neėmė.

Bandžiau duoti anesteziologei. “Nejuokaukit” atsakė.

Tai sužinoję giminės dar labiau išsigando. “Oi, bus tau, pamatysi… reikia duot gydytojams, tokia tvarka…”

Kone apimta panikos, visa naktį prasikamavusi skausmuose ir egzistencinėse mintyse, nespėjau nė apsidairyti, o prieš devynias ryto jau buvau su visa lova vežama į operacinę. Pirma eilėje, nes mano trauma buvo rimčiausia. Aprengta tik ligoninės naktiniais ir  sauskelnėmis, ir delne ryžtingai gniauždama tuos kelis šimtus litų.

Dairiausi po operacinę išpūtusi akis, ieškojau patikimo veido, akių, kol galiausiai beveik verkdama atgniaužiau delną, ir lyg mirtininkė paprašiau šalia buvusių seselių:

-          Prašau, paimkite… paimkite, arba duokite gydytojui…!

Bet jos man liepė skaičiuoti iki dešimt. Vienas, du trys... narkozė.

Nubudusi po operacijos skausmo nejaučiau, tik labai nustebau radusi prie riešo bintu pririštą chirurginę pirštinę, į kurią buvo saugiai įdėtas mano niekam nereikalingas kyšis. Susigėdau.

Nepaisant pačio nelaimės fakto ir skausmo, ligoninėje man labai patiko. Seselės rūpinosi nuoširdžiai, gydytojai dirbo be miego, patalynė buvo švari ir patogi, ir net maistas lindo skaniai, gal dėl to, kad buvo su nostalgišku mokyklos valgyklos prieskoniu?  Žiūrint retrospektyviai, jau matau, kad šito lūžio man labai reikėjo. Kitaip dabar neturėčiau savo dukters. Ir daug viso kito gero nebūtų nutikę.

Šį prisiminimą temdo ne ligoninės atmosfera, ir net sauskelnių mūvėjimo patirtis, bet „Invino“ vadybos reakcija į mano nelaimę. Po operacijos, kai dar buvo tvarkomi mano sveikatos draudimo Anglijoje dokumentai, paskambinusi į garsiąją vyninę prisistačiau, kad čia aš, ta kuri vakar buvo išvežta su greitąja, paklausiau, ar jie turi draudimą nelaimingų atsitikimų atveju.

-          Nežinau, perskambinsiu. – atsakė vadybininkė. Ir niekada neperskambino.

Po dviejų dienų paskambinau pati ir paklausiau vėl. Paaiškėjo, kad draudimo jie neturi. Pasiūliau jiems įsigyti draudimą, nes juk kitas pargriuvėlis gali pasitaikyti ne toks draugiškas kaip aš, ir grasinti teismais... „Invino“ šaltai padėko man už patarimą ir tuo mūsų bendravimas baigėsi.

Dėl to lūžio aš turėjau mesti darbą, nusprendžiau išsikraustyti iš Londono, ir nutraukti ryšius su kai kuriais žmonėmis. Dėl to lūžio man atsivėrė labai daug durų į naujus pasaulius. Vis dar manau, kad gydytojams reikia ir turi būti galima atsidėkoti, jau po visko, kaip pvz. Havajuose jau praėjus porai savaičių po Žemynos gimimo važiavau į ligoninę išsišiepusi, su pilnu maišu saldumynų, vyno ir gėlių – šitaip pasakiau „ačiū“ skyriaus personalui.

Anuomet man daug kas siūlė ieškoti teisybės ir bent pagąsdinti „In vino“ teismais. Iš principo, kad net nepaklausė kaip jaučiuosi, kad neatsiuntė man į ligoninę to nelemto butelio vyno su linkėjimais pasveikti. Nusispjoviau, nes tuo metu labiausiai rūpėjo išsilaižyti žaizdas.

Bet dabar, kai mano pačios vyras turi restoraną, negaliu įsivaizduoti tokios situacijos, kad mes tiesiog ignoruotume mūsų patalpose susižeidusį žmogų. Net jei jis būtų pats kaltas, žioplas, kvailas, arogantiškas ar netgi girtas...

Žinau, kad rūgščios vynuogės tinka prastam vynui. Ir nesu tikra, ar yra koks nors šios istorijos moralas.  Stengiuosi neabsoliutinti nei visų LT medikų, nei verslininkų požiūrio į žmones. Tiesiog man taip nutiko.
 
 

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen