(Pastaruoju metu atrodo, kad stebėdama Lietuvos “įvykius” vis
pamirštu pasiimti pop-corn’o. Taigi, iš solidarumo nevykėliams, o gal iš
dėkingumo už tai, kad mane linksmina savo istorijomis, jaučiu, kad noriu
pasidalinti savąja.)
Prieš dvejus metus grįžusi į Lietuvą vos porai savaičių
atostogų, į sostinę nusivežusi savo bičiulius iš Australijos, nusprendžiau
nusvesti juos į vilniečių taip mėgiamą “Invino”. Kiek prisiminiau, ten jie
ruošė labai skanias meduje marinuotas alyvuoges. Atmintis neapgavo, suvalgėmė
tų dieviško skonio alyvuogių ir dar visokių užkandėlių, išgėrėme po taurę vyno,
paprašėme sąskaitos ir jau ruošėmės eiti pasivaikščioti po vakarėjantį Vilnių,
dairytis kur vakarieniauti ir t.t. kai aš eidama į tualetą griuvau ant slidžių
akmeninių grindų ir netrukus iš skausmo netekau sąmonės.
Niekada nepamiršiu lūžtančių kaulų trekštelėjimo – tą
akimirką tarsi atsiskyrė paralelinės visatos, ir aš visu kūnu pajutau, kad nuo
šiol mano gyvenimas bus kitoks. Bet tuo dar ir pati netikėjau. Greitosios
pagalbos automobilyje, jau apsvaiginta vaistų nuo skausmo, raminau draugus, kad
čia bus tik išnirimas, kad gydytojai kažką pasukios, trakštels ir mes toliau
apžiūrinėsime Vilnių.
-
Reikia skubiai operuoti, - sakė budintis
gydytojas pažiūrėjęs į mano rentgeno nuotrauką.
Tada jie man peršvietė galvą,
atliko kraujo tyrimus, ir dar nežinia ką, ir jau vėlyvą naktį leido man rinktis: būti operuojamai dabar pat, gydytojo, kuris jau budi antrą parą, ar
sulaukti ryto ir kito chirurgo, atėjusio į darbą šviežia galva. Pasirinkau
laukti, ir naktį gulėdama ligoninės lovoje svarsčiau visus “kodėl?” Kodėl aš, kodėl dabar, kodėl
čia?
Paryčiais apie mano nelaimę jau žinojo visa giminė Kaune,
skambino ir patarinėjo “vaikeli, tik būtinai duok gydytojui į kišenę… atsidėkok
dar prieš operaciją… tik nepamiršk atsilyginti, geriausiai iš anksto…” Susidarė
įspūdis, kad jei neduosiu pinigų, tai nupjaus tą lūžusią ranką. Bičiuliai
Australai ankstyvą rytą atvežė man į ligoninę grynųjų “nes Lietuvoje tokie
papročiai”, o aš vis kaupiausi naujai patirčiai – kyšio davimui.
Bandžiau duoti operacijos atėjusiam aptarti gydytojui.
Neėmė.
Bandžiau duoti anesteziologei. “Nejuokaukit” atsakė.
Tai sužinoję giminės dar labiau išsigando. “Oi, bus tau,
pamatysi… reikia duot gydytojams, tokia tvarka…”
Kone apimta panikos, visa naktį prasikamavusi skausmuose ir
egzistencinėse mintyse, nespėjau nė apsidairyti, o prieš devynias ryto jau buvau
su visa lova vežama į operacinę. Pirma eilėje, nes mano trauma buvo rimčiausia.
Aprengta tik ligoninės naktiniais ir
sauskelnėmis, ir delne ryžtingai gniauždama tuos kelis šimtus litų.
Dairiausi po operacinę išpūtusi akis, ieškojau patikimo
veido, akių, kol galiausiai beveik verkdama atgniaužiau delną, ir lyg
mirtininkė paprašiau šalia buvusių seselių:
-
Prašau, paimkite… paimkite, arba duokite
gydytojui…!
Bet jos man liepė
skaičiuoti iki dešimt. Vienas, du trys... narkozė.
Nubudusi po
operacijos skausmo nejaučiau, tik labai nustebau radusi prie riešo bintu
pririštą chirurginę pirštinę, į kurią buvo saugiai įdėtas mano niekam
nereikalingas kyšis. Susigėdau.
Nepaisant pačio
nelaimės fakto ir skausmo, ligoninėje man labai patiko. Seselės rūpinosi
nuoširdžiai, gydytojai dirbo be miego, patalynė buvo švari ir patogi, ir net
maistas lindo skaniai, gal dėl to, kad buvo su nostalgišku mokyklos valgyklos
prieskoniu? Žiūrint retrospektyviai, jau
matau, kad šito lūžio man labai reikėjo. Kitaip dabar neturėčiau savo dukters.
Ir daug viso kito gero nebūtų nutikę.
Šį prisiminimą
temdo ne ligoninės atmosfera, ir net sauskelnių mūvėjimo patirtis, bet „Invino“ vadybos reakcija į mano nelaimę. Po operacijos, kai dar buvo tvarkomi
mano sveikatos draudimo Anglijoje dokumentai, paskambinusi į garsiąją vyninę
prisistačiau, kad čia aš, ta kuri vakar buvo išvežta su greitąja, paklausiau,
ar jie turi draudimą nelaimingų atsitikimų atveju.
-
Nežinau,
perskambinsiu. – atsakė vadybininkė. Ir niekada neperskambino.
Po dviejų dienų
paskambinau pati ir paklausiau vėl. Paaiškėjo, kad draudimo jie neturi.
Pasiūliau jiems įsigyti draudimą, nes juk kitas pargriuvėlis gali pasitaikyti
ne toks draugiškas kaip aš, ir grasinti teismais... „Invino“ šaltai padėko man
už patarimą ir tuo mūsų bendravimas baigėsi.
Dėl to lūžio aš
turėjau mesti darbą, nusprendžiau išsikraustyti iš Londono, ir nutraukti ryšius
su kai kuriais žmonėmis. Dėl to lūžio man atsivėrė labai daug durų į naujus
pasaulius. Vis dar manau, kad gydytojams reikia ir turi būti galima atsidėkoti,
jau po visko, kaip pvz. Havajuose jau praėjus porai savaičių po Žemynos gimimo
važiavau į ligoninę išsišiepusi, su pilnu maišu saldumynų, vyno ir gėlių –
šitaip pasakiau „ačiū“ skyriaus personalui.
Anuomet man daug
kas siūlė ieškoti teisybės ir bent pagąsdinti „In vino“ teismais. Iš principo,
kad net nepaklausė kaip jaučiuosi, kad neatsiuntė man į ligoninę to nelemto
butelio vyno su linkėjimais pasveikti. Nusispjoviau, nes tuo metu labiausiai
rūpėjo išsilaižyti žaizdas.
Bet dabar, kai
mano pačios vyras turi restoraną, negaliu įsivaizduoti tokios situacijos, kad
mes tiesiog ignoruotume mūsų patalpose susižeidusį žmogų. Net jei jis būtų pats
kaltas, žioplas, kvailas, arogantiškas ar netgi girtas...
Žinau, kad
rūgščios vynuogės tinka prastam vynui. Ir nesu tikra, ar yra koks nors šios
istorijos moralas. Stengiuosi
neabsoliutinti nei visų LT medikų, nei verslininkų požiūrio į žmones. Tiesiog
man taip nutiko.
Komentarai
Rašyti komentarą