Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jei keliaučiau užsimerkusi


 

Mano feisbuko sienos plakatai man skelbia: lietuviai keliauja po Indiją! Po vieną, po kelis, atostogauja, mokosi ajurvedos, jogos, medituoja, tūsinasi. Su baltu pavydu žiūriu jų nuotraukas pati ieškodama dingsties vėl ten nuvykti.

 

Ir aš jau čia! Vaikštau Bombėjaus gatvėmis, Kolaba rajone. Vietos pažįstamos, tik per google street view viskas atrodo ne taip – negražu, nekvepia nuotykiais nei sandalmedžio smilkalais, nesigirdi automobilių signalų nei batus valančio berniūkščio dainos. Niekas neprašo manęs nieko pirkti. Nematau rudų akių, nei dailių padavėjo rankų įgudusiu judesiu pilančio arbatą, dvelkiančią gvazdikėliais ir cinamonu. Nereikia žiūrėti po kojomis, kad neįlipčiau į karvės šūdą. Nebaisu ir pasiklysti, nesidairau kada sutems, nes nereikia skubėti sugrįžti pas tarakonus „Salvation Army“ hostelyje. Kažkada ten administratorių papirkau šokoladiniais saldainiais, ir sutarėme, kad įleis mane po vidurnakčio... Bet šito nepasakoja jokie 3D vaizdai.

 

Gerai, tada varom į Londona! Sakau sau. Tiesiai į Notting Hilą, netoli Portobelo roud‘o, pasivaikščioti tarp baltų namų dideliais langais, pro kuriuos matyti svajonių gyvenimų svetainės. Google street view žino visus kelius ir skerstgatvius, bet net nenutuokia kaip ten kvepėjo parduodamos kalėdinės eglutės. Koks gražus garas rūko iš burnos siurbtelėjus karštos Chai Latte iš „Starbucks“, kaip kartoninis puodelis šildė pirštus šaltame gruodžio ore. Ir kaip man tiko visos blusų turguje pardavinėjamos skrybėlės! O ekrane - tik apytuštės gatvės su papilkėjusiais namais. Ne, čia ne mano Notting Hilas.

 

Tada, galvoju, pamojuosiu sau, kaip herojė iš Murakamio „Mylimoji Sputnik“, per žiūronus pamačiusi pačią save lange. Į google įvedu savo dabartinį adresą ir matau tą patį mėlyną namą, tik, kažkodėl neapšviestą nei saulės nei meilės.

 

Anksčiau baisiausia man atrodė apakti. Nes kaip gi tada keliauti? Apakčiau, atrodė, tai sėdėčiau tame pačiame kambaryje visą likusį gyvenimą. Kam kur nors eiti, jei nieko nesimato?

 

Vis dar nenoriu apakti, nesiruošiu. Bet šiandien man google street view parodė, kad keliaujama ne akimis.



 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau