Kauai: gaidžių rojus

„Visur gaidžiai!” apie Kauai sako žmonės. Ir tikrai gaidžiai čia, gausa prilygstantys Europos miesto aikščių balandžiams, išdidūs vaikšto tarp lauko kavinių kėdžių, pasitinka parkavimo aikštelėse, pešasi pakelėse, tyko prie maisto parduotuvių ir nė kiek nesijaudina būdami tūkstančių turistų prakeikti už ketvirtą ryto traukiamas giesmes. Bet mes jų nefotografuojame, tik gūžčiojame pečiais – pas mus, Hawaii saloje, juk irgi yra gaidžių. Gal ir mažiau, bet... dairomės aplinkui ieškodami esminių salų skirtumų. „Visos jos labai skirtingos“ tvirtina keliautojai.

-          Ką manai?

-          Ar galėtume čia gyventi?

Vienas kito klausinėjame su vyru vienas kitam nieko neatsakydami.

Kauai yra viena seniausių Havajų salyno salų – už ją senesnė berods tik Niihau, privati vienai šeimai priklausanti sala, į kurią pašaliniams atvykti tiesiog... draudžiama. Kauai dar vadinama rojaus sodo sala, Edenu, smaragdinių upių žeme, žaliuojanti iš visų pusių slėniais ir tirštomis džiunglėmis, kur saulę užstoja smailiabriauniai žalių kalnų šėšėliai. Dėl pastarųjų salos neįmanoma apvažiuoti ratu, ir padarius platų lanką tenka vieninteliu ten esančiu greitkeliu grįžti atgal. Pro automobilio langą Kauai rodosi kaip milžiniškas žalias kaimas. Anksčiau klestėjusią cukranendrių plantacijų industriją nurungė pajamos gaunamos iš turizmo, tačiau derlingoje žemėje čia vis dar gausiai auginami tropiniai vaisiai ir kava, todėl daugybė darbo vietų yra ne tik aptarnavimo, bet ir agrokultūros srityse.

„Mes kaip tikri suaugę!” juokiamės su vyru pirmą kartą išsiruošę tikrų atostogų, nakvodami viešbutyje ir per pramogas nepamiršdami kelis kartus per dieną pamaitinti savo vaiko. Geriausias atradimas kaip keliaujantiems tėvams čia – vaikiškų vėžimėlių nuoma, kurios dėka išsisprendžia pietų miego klausimas. Tačiau liūdime sužinoję, kad su mažyliais negalima plaukti baidarėmis upe – ate ate gražiosios Kauai upės (juk sakiau, suaugę dar nesijaučiame).

Aš labiausiai veržiuosi apžiūrėti Hanalei miestelį, sugundyta „Lonely Planet“ rasto aprašymo, kuriame minimas ne tik vietovės žavesys bet ir ten gyvenantys komiški Piterio Peno sindromo užvaldyti šešiasdešimtmečiai banglentininkai: „Why grow up at all if you can grow old in Hanalei?“ Namai čia vienaukščiai, mediniai, nudažyti pastelinėmis spalvomis su baltai apvedžiotomis langinėmis, ir kiekviename jų įsikūręs restoranas, vasarinių plėvesuojančių drabužėlių butikas, sulčių baras ar meno galerija. Už pagrindinės gatvės driekiasi geltono rupaus smėlio paplūdimys Hanalei įlankoje, kuris ne kartą buvo išrinktas gražiausiu visose JAV. Karšta, bet į vandenį nelendame, nes mano kelionių biblija teigia, kad Kauai pakrantėse siaučia pavojingiausios ir stipriausios povandeninės srovės visame pasaulyje, kurios gali „akimirksniu į jūrą nunešti tik kojos pirštus vandenin įmerkusį stiprų vyrą“. Knygai pritaria smėlyje įsmeigtos apie pavojų įspėjančios vėliavos ir per megafoną įsakmiai nuskambantis gelbėtojo balsas:

-          Vaikinui su raudonais šortais. Tučtuojau lipkite į krantą! Kartoju. Vaikinui su raudonais šortais...

Eidami namo matėme vieną žiląplaukį banglentę vaškuojantį vyriškį. Tačiau akimis tada ieškojome jau ne senstelėjusių Piterių Penu, bet dairėmės į palmių pavėsyje išsirikiavusias vilas. Šiaip žodis „vila“ man asocijavosi su Kauno banditų beskonybėmis ar Trump‘o oranžiniu veidu, tačiau Kauai dėka šis terminas pagaliau buvo visiškai reabilituotas – nemačiau nė vieno ekstravagantiškai prabangaus ar vulgarumu akį rėžiančio pastato. Nors žemė Hanalei pakrantėje kainuoja milijonus dolerių, visi pastatai čia lyg sutartinai kuklūs, skoningi, minimalistiniai ar pagražinti Balio architektūros motyvais, apsupti preciziškai nupjautų žalių vejų ir žydinčių krūmų, kurių žiedus uostydama atsakiau:

-          Taip, aš galėčiau čia gyventi. Bet kaip dėl cunamių?

Čia, kaip ir kitose Havajų salose visur yra kelio ženklai žymintys cunamio evakuacijos taką.

Pavažiavus atokiau nuo paplūdimio gilyn į salos vidurį aptinkame dar paprastesnių gyvenamųjų namų, viename kurių gyvena mano vyro vaikystės draugas iš Portlando, netikėtai tapęs dažytoju. „Mano žmona kilusi iš Argentinos, tad nusprendėme apsigyventi neutralioje žemėje. Į Kauai atvykome nieko čia nepažinodami, išsinuomavome viešbučio kambarį trims dienoms ir pradėjome siuntinėti CV. Gavau dažytojo darbą – čia už jį moka daugiau nei bet kur kitur pasaulyje.“ Dažydamas prabangias Kauai vilas jis nusipirko namą, kuriame jiedu su žmona augina du vaikus.

Netoli išpuoselėtų viduriniosios klasės gyvenamųjų namų su banglentėmis apkaltomis tvoromis stūkso ir lūšnos prakiurusiais stogais, apsuptos surūdijusių katerių, su kieme ant žemės išmėtytais vaikų žaislais. Pakelėse apsiperkame vaisių savitarnos kioskeliuose, kur mokestį už derlių metame į aliuminę dėžutę. Geriu tiek daug Soy Chai latte, kad juokauju – galėčiau tapti profesionalia šio gėrimo kritike. Gal dėl to, kad pati to ieškau, o gal tikrai visi Kauai miesteliai atrodo orientuoti į sveikuolius – jogos studijos, šalto spaudimo sultys stikliniuose buteliuose ($11 už vieną!), eteriniai aliejai, rankų darbo muilai, kristalai ir pusbrangiai akmenys, neva gerinantys energetinius laukus, turkiški rankšluosčiai, vintažo ir dėvėtų drabužių parduotuvės, ekologiškos kepyklėlės ir banglenčių tema dekoruotos kavinės. Rankų darbo granola, prieskonių butikas (skaniausias man ten buvo riešutų sviestas su kokosais ir medumi) ir meno galerija kur per stiklą gali pažiūrėti į gretimame kambaryje dirbančias menininkes – lipdo keramikinius puodelius, veria kriauklyčių karolius, tapo orchidėjas ant šilko skarų ir medvilnių patalų (toks patalynės komplektas - nuo $750).

Labai šalta užkilus į Waimea kanjono apžvalgos aikštelę. Labiau nei kalnai ir kriokliai man ten įsiminė gaidžiai, kurių uodegas ne mažiau nei mano palaidus plaukus taršė siautulingas vėjas. Pravažiavome džiunglių augalais apaugusius paslaptingai atrodančius NASA būstinės vartus. Smėlis ant automobilio sėdynės, bulvių traškučių trupiniai po kojomis. Nežinau, kaip vyrui paaiškinti, kodėl vaikystėje man neleisdavo lukštenti saulėgražų sėklų? Sustojame pažiūrėti saulėlydžio, bet stebime kitoje greitkelio pusėje hula šokančias moteris. Prieinu artyn nutaisiusi žioplės šypsnį. Havajietišku būgnu mušanti ir dainuojanti hula mokytoja dėbteli į mane egzotifikavimą smerkiančiu žvilgsniu. Stengiuosi fotografuoti jas paslapčiomis. Saulė nusileidžia į debesį, kybantį virš pailgo kaimyninės Niihau salos silueto.

Svarstome, ar buvo verta keltis septintą ryto, kad sudalyvautume ekskursijoje po vienintelę Havajų induistų šventyklą? Daug kas čia, aišku, primena Indiją. Gėlių girliandomis apkarstyta Ganešos statula, ir šokantis Šiva, sandalmedžio smilkalų kvapas, ir oranžinio lino audeklais apsisiautę svamiai, kurių mylimas, jau miręs guru buvo kilęs iš Kalifornijos. Iš žmonių suneštų aukų aštuntajame dešimtmetyje guru už $325 000 nupirko dabar milijonų vertės žemės sklypą šventosios Wailua upės pakrantėje, kur stovi jo įkurta šventykla ir vienuolynas. Vienuoliai rytais maudosi rojaus sodo augalijos apsuptame krioklyje, didžiuojasi iš saulės baterijų gaunama elektra, pardavinėja guru biografijos ir vienuolyne gaminamo maisto receptų knygas, nevengia fotografuotis su turistais.

Kiekvieną rytą apsisiautusi dryžuotu rankšluosčiu sustirusi pėdinu į baseiną ir burbulinę vonią. „Kodėl niekas nesimaudo?“ svarstau, jausdamasi pakankamai Baltijos jūros užgrūdinta. „Vargšė East European“ turbūt mąsto pro langus į mane žvelgiantys kaimynai. “Šalčiausia metų savaitė” sako Kauai vietiniai, džiaugiamės į lagaminą įsimetę megztinius.  Neprireikia tik žygio batų – kalnų takai uždaryti dėl nepalankių oro sąlygų. Tačiau kasdienis lietus nestebina, nes kelionių gidas įspėjo, kad pagal kritulių kiekį Kauai yra drėgniausia vieta Žemėje. “Falling rocks” įspėja kelio ženklai, šalia kurių fotografuojasi išsišiepę turistai. Krentančių akmenų nebijo ir aplink spyruokliuodami šmirinėjantys gaidžiai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vienintelė nuotrauka, kuri, manau, prašosi komentaro. Tai ne išpaišytas medis, bet natūralus jo kamienas. Rainbow eukaliptus, nežinau kaip lietuviškai - vaivorykštinis eukaliptas?

P.S. Kadaise mano draugė Laura davė man maždaug tokį patarimą:  “Kai pasakoji apie keliones, tai būtinai įdėk ir blogų žinių, nesėkmių, ir pan. Tada žmonės mažiau pavydės. Kitų pavydas nėra gerai”. Taigi, baseine vaidindama šiaurės jūrų vikingę baisiai peršalau, ir paskutinę dieną Kauai gulinėjau automobilyje, o šitą tekstą rašau gulėdama lovoje ir nuolat pūsdama jau skaudančią nosį. Ramiau?