Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nuotraukose indėnai


Interaktyvi paroda #nativeAmericanportraits Portlando meno muziejuje. Šalia ant sienų iškabintų nuotraukų pastatyti stalai su popieriaus lapais ir pieštukais, kur lankytojai kviečiami įsitraukti į anonimišką dialogą. Rašau atsakymą kažkam rašiusiam apie egzotifikavimo žalą, ir pritrūkstu žodžių, - atrodo, jie užrakinti keistoje mano spemegenų spintoje, po tvirtom gugavimo ir teletabių spynom. Tolumoje girdisi filosofijos studijų atgarsiai, bet iš jų beliko tik studentiško dūmo kvapo ilgesys, žingsniai koridoriuje; nebemoku akademinio žargono su visais „thus“ „though“ ir kokie ten dar žodeliai?

 

Gūglinu fotografą Will Willson, kuris dažnai pats pozuoja savo nuotraukoms. Noriu pamatyti jį be dažų ant veido. Man patinka gūglinti gražius vyrus. Indėnas su džinsais, indėnas su plunksnų karūna važiuojantis autobuse. „Iššūkis visuomenėje nusistovėjusiam identitetui“. Bet svarbiausias iš visų čia yra jau miręs Edward S. Kurtis, savamokslis etnologas ir fotografas, kurio dėka vakarų visuomenėje įsitvirtino ribotas ir jų tautų įvairovės neatitinkantis ilgaplaukio indėno su plunksnomis įvaizdis.

 

Ir aš taip darydavau. Fotografuojant Indijoje man labai norėdavosi iš kadro patraukti tą plastikinį butelį, stengdavausi, kad horizonte nesimatytų elektros stulpų. E.S. Kurtis dažnai kritikuojamas už indėnų realybės iškreipimą ir idealizavimą. XX a. pradžioje fotografuodamas indėnus pastebėjo šalia jų padėtą žadintuvą, ir paprašė jį paslėpti, taip kitoje nuotraukoje sukurdamas daug senesnių laikų įspūdį. Parodoje eksponuojamos abi nuotraukos – su žadintuvu ir be jo.

 

Bet gi ir man dabar norisi idealizuoti praeitį, klausiant močiutės „o kaip tu gyvenai TADA?“ užuot klausus, kaip tu jautiesi, kaip tu matai, ką tu manai apie DABAR, atėjusi iš nepasiekiamo „TADA“?

Visa paroda iš esmės yra apie Amerikos indėnų egzotifikavimą ir ribotą jų matymą staiga ima atrodyti tarsi reklaminė parodija, kai vos išėjusi pro duris muziejaus parduotuvėje pamatau kalną suvenyrų su Amerikos indėnų atributika. Lėlės ir lėkštės, rankinės ir knygų žymekliai. Nupirkau atvirutę su menininkės Wendy Red Star darbu – ji irgi savo nuotraukoms pozuoja pati. Nusiųsiu savo draugei fotografei, kuri kadaise pirma man paaiškino, kad pačiai būti savo nuotraukų objektu kartais yra geriau nei versti pozuoti kitus.

 

Tikiuosi, jai patiks.
 
 


 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...