Nuotraukose indėnai

Interaktyvi paroda #nativeAmericanportraits Portlando meno muziejuje. Šalia ant sienų iškabintų nuotraukų pastatyti stalai su popieriaus lapais ir pieštukais, kur lankytojai kviečiami įsitraukti į anonimišką dialogą. Rašau atsakymą kažkam rašiusiam apie egzotifikavimo žalą, ir pritrūkstu žodžių, - atrodo, jie užrakinti keistoje mano spemegenų spintoje, po tvirtom gugavimo ir teletabių spynom. Tolumoje girdisi filosofijos studijų atgarsiai, bet iš jų beliko tik studentiško dūmo kvapo ilgesys, žingsniai koridoriuje; nebemoku akademinio žargono su visais „thus“ „though“ ir kokie ten dar žodeliai?

 

Gūglinu fotografą Will Willson, kuris dažnai pats pozuoja savo nuotraukoms. Noriu pamatyti jį be dažų ant veido. Man patinka gūglinti gražius vyrus. Indėnas su džinsais, indėnas su plunksnų karūna važiuojantis autobuse. „Iššūkis visuomenėje nusistovėjusiam identitetui“. Bet svarbiausias iš visų čia yra jau miręs Edward S. Kurtis, savamokslis etnologas ir fotografas, kurio dėka vakarų visuomenėje įsitvirtino ribotas ir jų tautų įvairovės neatitinkantis ilgaplaukio indėno su plunksnomis įvaizdis.

 

Ir aš taip darydavau. Fotografuojant Indijoje man labai norėdavosi iš kadro patraukti tą plastikinį butelį, stengdavausi, kad horizonte nesimatytų elektros stulpų. E.S. Kurtis dažnai kritikuojamas už indėnų realybės iškreipimą ir idealizavimą. XX a. pradžioje fotografuodamas indėnus pastebėjo šalia jų padėtą žadintuvą, ir paprašė jį paslėpti, taip kitoje nuotraukoje sukurdamas daug senesnių laikų įspūdį. Parodoje eksponuojamos abi nuotraukos – su žadintuvu ir be jo.

 

Bet gi ir man dabar norisi idealizuoti praeitį, klausiant močiutės „o kaip tu gyvenai TADA?“ užuot klausus, kaip tu jautiesi, kaip tu matai, ką tu manai apie DABAR, atėjusi iš nepasiekiamo „TADA“?

Visa paroda iš esmės yra apie Amerikos indėnų egzotifikavimą ir ribotą jų matymą staiga ima atrodyti tarsi reklaminė parodija, kai vos išėjusi pro duris muziejaus parduotuvėje pamatau kalną suvenyrų su Amerikos indėnų atributika. Lėlės ir lėkštės, rankinės ir knygų žymekliai. Nupirkau atvirutę su menininkės Wendy Red Star darbu – ji irgi savo nuotraukoms pozuoja pati. Nusiųsiu savo draugei fotografei, kuri kadaise pirma man paaiškino, kad pačiai būti savo nuotraukų objektu kartais yra geriau nei versti pozuoti kitus.

 

Tikiuosi, jai patiks.