O tu pastok!

-          Pastok. – sakydavo mano draugės, pačios jau mamos, atrodo, šventai tikėdamos, kad drauge su vaiku moteris išgimdo lauk ir bet kokį egzistencinį nerimą.

-          Vienišo vilko šauksmą pakeisti kūdikio bliovimu? – negalėdavau patikėti. Skubėjau, lėkiau, pirkau bilietus, skrydžius, dirbau, rašiau, studijavau, nuolat ką nors įsimylėdavau, po to nebemylėdavau, pirkau naujus batus ir dėvėtas sukneles, raudonus lūpų dažus ir keistas knygas. Pastoti?

 

Tada, maniau, šitaip linki iš pavydo. Dabar suprantu, kad – iš gryno smalsumo. Nes niekas nežino, kuo pavirs moteris pagimdžiusi pirmą vaiką. Vienos bando kažkam įrodyti, kad visur spėja ir vaikas - ne kliūtis (kam?), kitos įtikinėja pasaulį, kad iš tiesų visada svajojo sėdėti namie, vienos smunka į depresiją, kitos supranta, kad turi blogą vyrą, kad turi gerą vyrą, kad turint vaiką vyro jau ir nebereikia, kad vyras ir yra tas pirmasis vaikas. Vienos darosi tatuiruotes, kitos savo vaikų nuotraukomis užknisa fb draugus. Staiga ima protestuoti prieš skiepus ir visur įtaiso vandens filtrus. Duoda vaikams saldainių. Griežtai neduoda vaikams saldainių. Išgražėja. Subobėja. Lyg su keptuve per galvą trenktos kas dieną salsta nuo tos besąlygiškos meilės, kurios vardan aš, pavyzdžiui, net tik išduočiau tėvynę – vien dėl dukters blakstienos virptelėjimo, jei reikėtų rinktis, galėčiau sunaikinti šimtus ištisų planetų. Kad tik tos gražios akys žvalgytųsi aplink laimingos.

 

-          Linkiu Tau susilaukti vaiko. – gimtadienio proga palinkiu draugei, frylancerei, kuri jau treji metai keliauja po Aziją ir neturi pastovių namų. Draugė linkėjimu kažkodėl nesidžiaugia. O aš gi nepiktybiškai, tiesiog išsprūdo... ne iš piktos valios, bet iš smalsumo – labai knieti pažiūrėti, kas jai tada bus.

 

 

"Mano šventė" nuotrauka