Amerika visada
buvo paskutinė šalis mano kelionių sąraše. Kartais blogos nuotaikos kamuojama
aš apie ją net sakydavau dramatišką „niekada!”. “O ko man ten? Bulkos
ant bulkos pavalgyt?” – šaipydavausi
iš jų hamburgerių kultūros, atsisakydama bet ką amerikietiško apskritai vadinti
kultūra.
Ir davė man dievas
vyrą amerikietį, sakydamas: tu jį mylėsi labiau nei bet kurį kitą vyrą, ir
Amerikos kultūra bus tavo vaikų kultūra.
O dievo žodis
visada juk tampa kūnu. Tai dabar vis srebiu iš šulinio, į kurį prispjaudžiau.
Žinau, kad kas
kartą atvykus į Žemyninę Ameriką vis mažiau dalykų mane stebins, kol galiausiai
imsiu vis daugiau kuo stebėtis Lietuvoje. Gyvendama nuošaliausioje pasaulio
vietoje, Ramiojo vandenyno viduryje, jau ir dabar dažnai nebežinau, kas vakariečiui
didmiesčio gyventojui yra normalu?
Šįsyk labai daug
vaikščiojau po Šiaurės Rytų Portlando kaiminystę ir tiesiog fotografavau žmonių
namus. Taip keistai jie man atrodė, tokie gražūs, išpuoselėti, apsupti žiedais
sprogstančių vaismedžių. O aplinkui nebuvo jokių automobilių, kai kuriuose
kiemuose krykštavo vaikai, žmonių svetainės buvo be užuolaidų, ir aš galėjau
puikiai matyti jų valgomuosius stalus ir ant sienų pakabintus ultra-modernius
paveikslus. Kai kur žmonės sėdėjo į gatvę išeinančiose lauko terasose, linguodami
supamose kėdėse ir kažką siurbčiodami iš keramikinių puodelių stebėjo gatvės
ramybę – visai kaip rodo per „Portlandia“, ar kituose filmuose. Amerikos
lyginimas su filmais – banalus, bet neišvengiamas. Bent tol, kol pati patikėsiu
jos tikrumu.
-
Hi!
– šypsodamiesi su manimi sveikinosi
žmonės iš terasų.
-
Hi...
– atsakiau jiems, kiek nedrąsiai.
Namai su
žydinčiais sodais. Malonūs kaimynai.
-
Kadaise
čia buvo išskirtinai juodaodžių rajonas. Mano tėtis man draudė čia ir koją
įkelti. O jeigu kada tekdavo kokiais reikalais važiuoti pagrindine gatve –
užsidarydavome langus ir užrakindavome automobilio dureles. Bet dabar, pati
matai – gentrifikacija... – pasakojo kaimynė.
Grįžusi po pasivaikšiojimo
Portlando miesto centre anytos klausiu:
-
O pas
jus čia vidury gatvės ant dėžės užsilipęs ir apie Jėzų Kristų ar pasaulio pabaigą
visa gerkle rėkiantis žmogus yra įprastas vaizdinys?
-
Taip.
– užtikrintai sako anyta, į šiukšliadėžę mesdama ką tik išvirtus makaronus.
-
O kas
negerai su makaronais? – klausiu.
-
Susimaišiau
ir išviriau ne tuos...
Gelbėju makaronus
nuo šiukšliadėžės, pažadėdama juos dar šiandien suvalgyti. Pasidarysiu makaronų
salotų, ar ką... Amerikoje labiausiai pasigendu sakralumo, o Amerikiečiai
manyje – racionalumo.
-
Bet
tu juk žinai, kad nieko blogo nenutiks, jei grįžusi namo kažko pasiimti
nepasižiūrėsi į veidrodį? – klausia.
-
Žinau.
Bet mane taip močiutė mokė. Dar mane mokė pabučiuoti ant žemės nukritusią
duoną. Lietuvoje yra toks priežodis: jei dega troba, o duonos kepalas
apverstas, tai pirma atversk duoną, o tada jau bėk iš degančios trobos...
Tyla. Tada pakeičiame
temą. Vėl apie bepročius. JAV iš esmės nėra jokios institucijos, kuri juos
prižiūrėtų. Laisvoje šalyje psichiškai nesveiki žmonės klaidžioja gatvėmis laisvi
ir dalinasi savo vizijomis su praeiviais.
-
O tai
saugu? – klasiu. – Jie nepavojingi?
-
Šita
kaimynystė – viena saugiausių.
Važiuojame
pietauti su uošviu ir jo kolegėmis. Aš, iš dalies stengdamasi pritapti, iš
dalies tikėdamasi padaryti smagią nuotrauką instagramui, užsisakau „Portlandia“
pavadintą veganišką burgerį, su burokėlių maltinuku ir daržovėmis. Kai su
padėklu ateinu prie pietų stalo, mano kompanija jau baigusi valgyti. Tik viena
iš moterų vis dar baiginėja savo makaronus. O aš kaip kvaiša, maniau pietūs yra
pietūs, stoviu priešais juos su salotomis, sriuba ir burokėlių burgeriu, ir
prisimenu kadaise kažkokiame bobžurnalyje skaitytą interviu su Penelope Kruz.
Tada ispanė skundėsi filmavimo JAV niuansais „aš dar nė nepradedu valgyti, o
jie jau rėkia, kad pietų pertrauka baigta.“
Srebiu sriubą skubėdama,
su įsivaizduojamu europietišku Penelopės Kruz grakštumu, ir sakau savo
giminėms: aš tą burgerį pasiimsiu išsinešimui, ir jūs galėsite tuoj pat grįžti
į darbus. Visi tyli. Interpretuoju tylą: reikia skubėti. Sukemšu salotas nekramčiusi,
ir vėl sakau, kad burgerį pasiimsiu išsinešti. Vėl tyla, bet niekas nekyla nuo
stalo. Iš po traškios duonelės kyšo viliojantis burokėlių maltinis. Burgeris
aušta. Nebežinau, ką daryti. Visi jau pavalgę. Kiek pasimuisčiusi labai greitai
sukemšu skanųjį burgerį jo taip ir nenufotografavusi. Man baigus valgyti
amerikiečiai dar pusvalandį sėdi prie tuščio stalo ir šnekučiuojasi. Skubėjau
be reikalo?
Naujiena man buvo
ir vaikų žaidimų aikštelė žaliuojančiame parke. Žinau, kad tokių turbūt yra ir
Lietuvoje, yra ir Havajuose – bet į jas aš tiesiog iki šiol nėjau. Ir staiga
atsidūrusi tarp daugybės snargliuotų mažylių ir nuobodžiaujančių mamų, stebėjau
save tarsi iš šalies: ar per daug saugau savo dukrą? Ar per garsiai su ja
kalbu? Ir kiek tas mamų kalbėjimas skirtas mažyliams, o kiek – aplinkinių ausims?
Su Žemyna šnekuosi linksmai ir, aišku, lietuviškai. Šalia manęs su vaiku
žaidusi ir su mažyliu angliškai kalbėjusi mama manęs pasiklausiusi staiga
demonstratyviai garsiai prabilo lenkiškai. „Ir tikrai, atrodo kaip lenkė“
mąstau sau ir pykstu ant savęs, o gal ant pasaulio, išmokiusio mane mąstyti
klišėmis.
„Nespręsk pagal
vieną žmogų apie visą Ameriką. Nespręsk pagal lenkę apie lenkes...“ sakau sau.
-
Bet
ta istorija žaidimų aikštelėje su lenke – tikrai keista. – vėliau kraipė galvą
mano anyta.
Vakarienei
valgiau makaronų salotas. Iš principo. Nors Amerikoje nebadauja jokie vaikai.
Komentarai
Rašyti komentarą