„Ot durnė, sumokėjau trisdešimt dolerių, kad
paspoksočiau į turtingųjų gyvenimo liekanas“ pykau ant savęs iš karto, vos
įžengusi į pirmą prietemoje skendinčią parodos salę. Ant pakylos pasieniais
buvo išrikiuotos prožektorių apšviestos baltos beveidės manekenės apvilktos dizainerio
Oskaro de la Rentos drabužiais. Beveik prie kiekvieno kostiumo eilėse laukė
žmonės. Išsitraukiau telefoną, padariau porą nuotraukų ir pasibaigė išmaniojo
atmintis. Pasitraukusi į tamsų salės kampą geras penkiolika minučių tryniau
senas nuotraukas, skaudančia širdimi spręsdama kurioje iš penkių beveik vienodų
portretų mano Žemyna atrodo mieliausiai? Trinti pusryčių nuotrauką ar
saulėlydžio? Galiausiai, netekusi kantrybės, viena ranka laikydama ant peties
užmigusią dukrą, kita be gailesčio ištryniau du buitinius filmukus. „Kas tie
pirmieji vaiko žodžiai, palyginus su Oskaro de la Rentos kostiumais?!“ –
bandžiau save guosti.
Iš Havajų, kur tris šimtus šešiasdešimt dienų
per metus aviu gumines šlepetes, į žemyną ištrūkstu geriausiu atveju kas
pusmetį. Šįsyk, pirmą kartą lankydamasi San Franciske ir gavusi pasiūlymą
pasižvalgyti O. de la Rentos retrospektyvose, sutikau ilgai negalvojusi, nes
norėjau išvengti lietaus ir pasisemti aprangos idėjų... kitam gyvenimui, kai
užauginusi savo būsimus vaikus gyvensiu kur nors Niujorke ar Vienoje.
Bet mano telefonas užsispyrė, ir šįsyk buvau
priversta parodą patirti, o ne fotografuoti. Žmonės aplink kostiumus spietėsi
tyliai, kalbėdamiesi pašnibždomis, pagarbiai tarsi bažnyčioje. Vieni skaitė
aprašymus, kiti darėsi asmenukes, o aš vos įžengusi į antrą parodos salę
tvirtai pažadėjau sau, kad daugiau niekada neklausysiu vyro pastabų dėl
aprangos. Nieko neklausysiu, tik savo vidinio balso! Flamenko įkvėptos
kolekcijos centre tartum altorius stovėjo auksinė ilgarankovė karoliukais
siuvinėta suknelė su ryškiai rožiniu, o iš kitos pusės oranžiniu apsiaustu. „Nedera!” rauktų nosį namiškiai ar
stilistai, kritikuodami moters pasirinkimą. Bet kai tai padaro Oskaras de la
Renta, žmonės ploja rankomis ir vėliau samdo rašytojus, kad tinkamai parinktų
žodžius „įkvėptas tradicinės matadorų aprangos vakarinis kostiumas tampa
rafinuota ispaniško temperamento, koridos dramatizmo ir aukštosios mados
samplaika“ (žodžius čia sugalvojau pati, nes tikslios citatos neprisimenu).
Kitoje salėje – manekenės prie vakarinių
suknelių papuoštos tadžikiškomis kepurėmis; nūdienos Indijos hipių pamėgtos
„alibaba“ kelnės priderintos prie vakarinio švarkelio; ir nuostabus,
nubloškiantis į „Ana Karenina“ ir rusiško „Raudonoji gėlelė“ animacinio filmuko
realybes, žavingosios babuškos
renesansas. Babuškos!
„Jūs esate pakabos drabužiams“ – prisiminiau
kadaise modelių agentūros vadovės mums, tada dar niolikinėms manekenėms išsakytus žodžius. Nieko asmeniško. Žmonės
turi matyti drabužį, o ne asmenybę. Todėl de la Renta kostiumai ir buvo
apvilkti ant baltų, plikų, beveidžių plastmasės gabalų – kad žiūrėtume į
audinius ir blizgučius, o ne į moterų akis. Tačiau ilgainiui, turbūt kokioje
ketvirtoje parodos salėje (kokia laimė, kad mano dukra miegojo taip ilgai!)
pamažu ėmiau ilgėtis pačios Moters, kurią taip aukštino ir kuriai kūrė
genialusis dizaineris. Nes ta iš pažiūros bjauri leopardo kailio raštais
marginta suknelė gal būtų ir visai nieko, jeigu ją vilkėtų Keit Blanšet,
tragiška ant botokso prisisiurbusios bandito žmonos, ir tikras avangardas ant
prasirūkusios čeburėkų pardavėjos kūno.
„O kurią vilkčiausi aš?...“ Trisdešimt
dolerių, kad tartum pro rakto skylutę pažiūrėčiau į jau pasenusias kolekcijas
slapto ir glamūrinio pasaulio, kuriame man nėra vietos. Kad pasijusčiau
susikuitusia mamele stebėdama ne tik pačius kostiumus, bet ir jų apžiūrėti
atėjusias stilingas San Francisko fašijonistas. Moteris su plunksnomis galvoje,
moteris su indėnišku žydros zomšos švarkeliu, moteris su balta nerta apykaklaite...
Bučiau nusivilkusi savo apsipūkavusį megztinį, bet gi ant rankų nešiausi
miegančią Žemyną.
Paslaptingas sodas su pūstomis taftos
suknelėmis. Pastelinių spalvų balinė apranga priderinta prie pankiškų
skiauterių. Priderinta? Penkta
parodos salė, Holivudas. Ekrane matome ant raudono kilimo pozuojančias garsias
moteris, kurioms kūrė Oskaras de la Renta. Mano draugė fotografuoja parodą ir
pažada atsiųsti nuotraukas.
-
Iš visų suknelių rinkčiausi šitą. –
galiausiai apsisprendžiu.
-
Ir kur su ja eitum? – klausia draugė.
-
Tik duok man tą suknelę, aš rasiu kur su
ja eiti. – staiga tampu ryžtinga.
Po parodos jaučiuosi pakylėta ir įkvėpta.
Duodu dukrą palaikyti anytai, ir nuėjusi į tualetą pasileidžiu plaukus. Visą
kelią namo prisimenu kadaise aplinkinių nuomonės sutriuškintas mano aprangos
idėjas. Prieš septynerius metus iš Maroko grįžau su beprotiškai patogiu
kaftanu. „Bet negi tu su juo ir Kaune po miestą vaikščiosi, kaip kokia...??“ O
po to į Maroką susiruošė J. Statkevičius... „Kaip apsivogusi čigonė tu su savo
visais žiedais“. „O kam tau tas taškas ant kaktos? Juk tu ne indė.“
Sumokėjau trisdešimt dolerių, kad daugiau
niekada neklausyčiau niekeno nuomonės apie savo drabužius. Juk pasisydamas
taisyklių net pats O. De la Renta niekada nebūtų tapęs mados pasaulio Maestro.
Dabar belieka sulaukti progos pasipuošti.
Pakvieskite mane į puotą, prašau.
Komentarai
Rašyti komentarą