Namuose tokia betvarkė, kokia gali būti tik žinant, kad neužilgo
išsikraustysime ir į viską numojus ranka. Ant grindų mėtosi pliažo
rankšluosčiai, Žemynos pusryčių liekanos, pieštukai, ir mano šįryt taip
džiugiai vyrui demonstruotos liemenėlės iš „Victoria Secret“. Vakar vėlai
vakare parskridau iš Honolulu. Šešis, septynis kartus jau buvau šitam mieste?
Nebežinau. Ir nors kadaise, kaip tikra Londonietė sąžiningai vengdavau Oksfordo
gatvės, dabar kas kartą sugrįžusi į Honolulu aš būtinai noriu klaidžioti po
Waikiki. Ir kas kartą vaikštant tomis saulėtomis alėjomis, tarp dangoraižių ir
palmių ir prabangių parduotuvių vitrinų mane apima malonus jaudulys ir
beprotiškas daiktų alkis. Gyvenant Didžiojoje saloje metus laiko užtenka vienų
guminių šlepečių ir poros marškinėlių iš sekondhendo, bet vaikštant po Waikiki
parduotuves atrodo, kad būsiu žymiai laimingesnė nusipirkusi tą suknelę, ir tas
basutes, o jeigu dar turėčiau šitą žalią rankinę...
-
Kiek
kainuoja? – paklausiu neįtikėtinai malonios pardavėjos.
-
Dabar
su nuolaida tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt dolerių.
Auč. Va man ir Salvatore Ferragamo. Bet tada keisto azarto pagauta einu į
Dior, iš Dior į Burberry, dairausi, jaučiuosi šiek tiek nejaukiai ir bijau, kad
mano veidas išduos mane nenorint būti užkalbinta, ir svarstau, ar pardavėjai
permato mane, ar jie žiūri į mano batus, į mano nagus ir svarsto koks mano
kreditininės kortelės limitas? Žinau, kad jokia gėda neturėti tiek pinigų, bet
lietuviškų posovietinių piktų pardavėjų vaikystėje įvaryta baimė, akivaizdu,
daro savo.
Palmių lapų formos šešėliai juda ant įkaitusio grindinio, suprakaitavusios
rankos tvirtai stumia vaikišką vežimėlį. Pietums valgau pati skaniausią kada
nors ragautą acai bowl, o Laura po tik patvirtinta – tikrai nubalsuotas kaip
geriausias visame Honolulu. Iš „Honolulu Vintage Cafe“ jeigu ką.
Bet Waikiki tai ne tik šopingas, tai – dangoraižių pašonėje išsidriekęs
rupaus smėlio paplūdimys. Todėl vienos gatvėje fotografuojasi pasipuošusios
vestuvinėmis suknelėmis, kitos tuo tarpu eina pro šalį basos su bikiniais, o
tuo metu įsitaisę paplūdimio tualetų pavėsiuose miega benamiai. Saulė virš
galvos tokia kaitri, bet nežinau ar tikrai ji kalta dėl to, kad vos prieš dvi
dienas baisiai išsigandusi vežiau dukrelę iš Waikiki tiesiai į ligoninės
priimamąjį? Staigiai ir labai smarkiai pakilus jos temperatūrai išsikviečiau
uber taksi, kuris papuolė irgi nubalsuotas geriausiu vairuotoju visuose
Havajuose. Sėdėjau ant odinės sėdynės naujame vėsiame automobilyje, o
vairuotojas mane vis ramino:
-
Viskas
bus gerai. Viskas bus gerai. Jau tuoj privažiuosime.
Bet įstrigome eismo kamštyje.
Viskas gerai baigėsi.
Kitą dieną važiavau autobusu. Iš šiuolaikinio meno muziejaus vėl, aišku, į
Waikiki. Dar kartą pasivaikščioti ir pajusti tą karštį, ir atsispirti pirkinių
karštligei. Bet gi „Viktorija Secret“ dabar metinis išpardavimas...
Einu užsikaisti antrą puodelį miežinės kavos ir pažiūrėsiu dar vieną seriją
„Lost“. O tada jau eisiu tvarkytis namus. Bet kol kas, dairydamasi po iš
lagamino išvirtusius daiktus labiau nei pirkiniais džiaugiuosi aplankyta „Plastic
Fantastic“ paroda. Nes būtent to labiausiai ilgiuosi Bigailende – kultūrinio gyvenimo,
parodų, premjerų.
Vienoje iš ekspozicijos salių ten buvo suversta krūva iš jūros išplautų
plastiko liekanų. Visos jau su specialiai pradurtomis skylutėmis. Imi vielytę
ir ant jos suveri lygiai vieną unciją (padėtos ir svarstyklės) įvairių plastiko
gabaliukų, o tada savo meno kūrinį kabini ant sienos. Nes statistinis
amerikietis kas tris valandas išmeta būtent vieną unciją plastiko. Nes prognozuojama,
kad 2050 metais vandenynuose bus daugiau plastiko, nei žuvies. Nes
suvėrusi ant vielytės plastiko “meną” aš pasijusiu geriau dėl visų plastmasinių
pikniko šakučių ir per gyvenimą išgertų late ir vandens butelių. Nes vėliau visi lankytojų kūriniai bus
panaudoti vienam dideliam kūriniui per kažkokias UNESCO, o gal UN metines ar
tarptautines derybas – dabar jau nebeprisimenu. Svarbiausia juk, kad tada aš
išdidžiai rodyti į televizoriaus ekraną –
„va va, žiūrėkite, ir mano dirbinukas kažkur ten kabo“, ir toliau ramiai
siurbčiosiu savo kavą, o tada zysiu vyrui:
-
Eik,
išnešk šiukšles.
Na, viskas. Einu tvarkytis namus.
Plastic Fantastic. Mano penktas viršuje iš kairės.
Dar daugiau plastiko
Chinatown. Vaistinė
Taip žydės jūros...
Šiuolaikinio meno muziejus
Isntaliacija su vaikškais pasakų piešiniais ir operos garso takeliu. Baisiai išgąsdino mažylę.
Pakeliui pas Jurgą ir Laurą
Instaframo vertas vaizdas nuo vakarienės stalo
Waikiki.
Komentarai
Rašyti komentarą