Honolulu: vietoje greitosios pagalbos

Honolulu: vietoje greitosios pagalbos - uber taksi

Namuose tokia betvarkė, kokia gali būti tik žinant, kad neužilgo išsikraustysime ir į viską numojus ranka. Ant grindų mėtosi pliažo rankšluosčiai, Žemynos pusryčių liekanos, pieštukai, ir mano šįryt taip džiugiai vyrui demonstruotos liemenėlės iš „Victoria Secret“. Vakar vėlai vakare parskridau iš Honolulu. Šešis, septynis kartus jau buvau šitam mieste? Nebežinau. Ir nors kadaise, kaip tikra Londonietė sąžiningai vengdavau Oksfordo gatvės, dabar kas kartą sugrįžusi į Honolulu aš būtinai noriu klaidžioti po Waikiki. Ir kas kartą vaikštant tomis saulėtomis alėjomis, tarp dangoraižių ir palmių ir prabangių parduotuvių vitrinų mane apima malonus jaudulys ir beprotiškas daiktų alkis. Gyvenant Didžiojoje saloje metus laiko užtenka vienų guminių šlepečių ir poros marškinėlių iš sekondhendo, bet vaikštant po Waikiki parduotuves atrodo, kad būsiu žymiai laimingesnė nusipirkusi tą suknelę, ir tas basutes, o jeigu dar turėčiau šitą žalią rankinę...

- Kiek kainuoja? – paklausiu neįtikėtinai malonios pardavėjos.

- Dabar su nuolaida tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt dolerių.

Auč. Va man ir Salvatore Ferragamo. Bet tada keisto azarto pagauta einu į Dior, iš Dior į Burberry, dairausi, jaučiuosi šiek tiek nejaukiai ir bijau, kad mano veidas išduos mane nenorint būti užkalbinta, ir svarstau, ar pardavėjai permato mane, ar jie žiūri į mano batus, į mano nagus ir svarsto koks mano kreditininės kortelės limitas? Žinau, kad jokia gėda neturėti tiek pinigų, bet lietuviškų posovietinių piktų pardavėjų vaikystėje įvaryta baimė, akivaizdu, daro savo.

Palmių lapų formos šešėliai juda ant įkaitusio grindinio, suprakaitavusios rankos tvirtai stumia vaikišką vežimėlį. Pietums valgau pati skaniausią kada nors ragautą acai bowl, o Laura po tik patvirtinta – tikrai nubalsuotas kaip geriausias visame Honolulu. Iš „Honolulu Vintage Cafe“ jeigu ką.

Bet Waikiki tai ne tik šopingas, tai – dangoraižių pašonėje išsidriekęs rupaus smėlio paplūdimys. Todėl vienos gatvėje fotografuojasi pasipuošusios vestuvinėmis suknelėmis, kitos tuo tarpu eina pro šalį basos su bikiniais, o tuo metu įsitaisę paplūdimio tualetų pavėsiuose miega benamiai. Saulė virš galvos tokia kaitri, bet nežinau ar tikrai ji kalta dėl to, kad vos prieš dvi dienas baisiai išsigandusi vežiau dukrelę iš Waikiki tiesiai į ligoninės priimamąjį? Staigiai ir labai smarkiai pakilus jos temperatūrai išsikviečiau uber taksi, kuris papuolė irgi nubalsuotas geriausiu vairuotoju visuose Havajuose. Sėdėjau ant odinės sėdynės naujame vėsiame automobilyje, o vairuotojas mane vis ramino:

- Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Jau tuoj privažiuosime.

Bet įstrigome eismo kamštyje.

Viskas gerai baigėsi.

Kitą dieną važiavau autobusu. Iš šiuolaikinio meno muziejaus vėl, aišku, į Waikiki. Dar kartą pasivaikščioti ir pajusti tą karštį, ir atsispirti pirkinių karštligei. Bet gi „Viktorija Secret“ dabar metinis išpardavimas...

Einu užsikaisti antrą puodelį miežinės kavos ir pažiūrėsiu dar vieną seriją „Lost“. O tada jau eisiu tvarkytis namus. Bet kol kas, dairydamasi po iš lagamino išvirtusius daiktus labiau nei pirkiniais džiaugiuosi aplankyta „Plastic Fantastic“ paroda. Nes būtent to labiausiai ilgiuosi Bigailende – kultūrinio gyvenimo, parodų, premjerų.

Vienoje iš ekspozicijos salių ten buvo suversta krūva iš jūros išplautų plastiko liekanų. Visos jau su specialiai pradurtomis skylutėmis. Imi vielytę ir ant jos suveri lygiai vieną unciją (padėtos ir svarstyklės) įvairių plastiko gabaliukų, o tada savo meno kūrinį kabini ant sienos. Nes statistinis amerikietis kas tris valandas išmeta būtent vieną unciją plastiko. Nes prognozuojama, kad 2050 metais vandenynuose bus daugiau plastiko, nei žuvies. Nes suvėrusi ant vielytės plastiko “meną” aš pasijusiu geriau dėl visų plastmasinių pikniko šakučių ir per gyvenimą išgertų late ir vandens butelių. Nes vėliau visi lankytojų kūriniai bus panaudoti vienam dideliam kūriniui per kažkokias UNESCO, o gal UN metines ar tarptautines derybas – dabar jau nebeprisimenu. Svarbiausia juk, kad tada aš išdidžiai rodyti į televizoriaus ekraną – „va va, žiūrėkite, ir mano dirbinukas kažkur ten kabo“, ir toliau ramiai siurbčiosiu savo kavą, o tada zysiu vyrui:

- Eik, išnešk šiukšles.

Na, viskas. Einu tvarkytis namus.