Havajietiški kiltai - prabangios lauktuvės gaminamos trejus metus

 Atėjusi į parduotuvę, kur tarp šimtų spalvotų siūlų ričių, medžiagų rietimų ir kitų siuvimo rakandų sukabinti ir augalų motyvais išmarginti tradiciniai havajietiški kiltai, daugiau iš mandagumo paklausiu: ar galima fotografuoti? 

- Ne, - atsako pardavėja. – Galite fotografuoti nebent bendrą vaizdą. Kiltų raštai – intelektinė nuosavybė. 

 

(Bet aš vis tiek porą nufotografavau...)

Havajietiškas kiltas – tai baltos ar kitos šviesios spalvos lovatiesė, ant kurios rankomis prisiūtos simetriškos aplikacijos. Čia dažniausiai vyrauja vos dvi ar trys spalvos, todėl kiltai atrodo skoningai ir dažnam keliautojui kyla pagunda tokiu tradiciniu rankdarbiu papuošti savo lovą namuose. 

Manoma, kad pirmieji kiltai pradėti gaminti dar  1820 m., pirmą kartą istoriniame šaltinyje havajietiški kiltai paminėti 1870 m., Izabelos Bird memuaruose “Šešeri metai Sandvičo salose“. Kiltų meno havajietės išmoko XIX a. iš salų krantuose išsilaipinusių krikščionių misionierių žmonų, - vos tai sužinojusi įsivaizdavau, kad iki tol palmių lapų sijonais besipuošusios moterys savo antklodžių raštams pasirinkdavo tiesiog augalų ar gėlių žiedlapių formas. Tačiau havajiečiai nebuvo tokie primityvūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors iki misionierių atvykimo įprastinių audinių Havajuose nebuvo, apklotams ir drabužiams siūti moterys naudojo kapa moe – minkštą audinį primenantį pluoštą, pagamintą iš popierinio šilkmedžio kamieno žievės. Savo dirbinius jos dekoruodavo augaliniais dažais, o iš Europiečių salų gyventojos perėmė tik siuvinėjimo bei  aplikacijų meną ir medvilnę.

Savaime suprantama, kad priešingai nei misionierių žmonos, havajietės neturėjo jokių medvilninių skiaučių ar senų drabužių atraižų. Joms tekdavo karpyti visiškai naują audinį, o tai XIX a. buvo neįsivaizduojama prabanga. 

- Kiltų raštai buvo perduodami iš kartos į kartą. Havajiečiams tai buvo ne tik prabangus, bet ir labai sakralus objektas. Prieš ateinant svečiams dažnai šeimininkės apversdavo lovatieses blogąja puse, kad neduok dieve niekas nenužiūrėtų ir nenukopijuotų šeimos kilto rašto. Havajiečiams kiltų ornamentai turėjo ypatingą metafizinę reikšmę. Tai ne šiaip sau augalų trafaretai, bet seniausių šeimos narių ir išminčių sapnuose regėti vaizdiniai. Mirus žmogui dažnai būdavo sudeginamas ir jo kiltas, – pasakoja Barbara Bieraugel, grakšti ir dalykiška, trumpais kirptais žilais plaukais, žalia vasarine suknele pasipuošusi moteris. Havajietiškų kiltų gamyba ji užsiima nuo 1996 metų. Padaryti nedidelę dekoratyvinę pagalvėlę su tradicinio ornamento aplikacija užtrunka tris savaites dirbant maždaug po keturias šešias valandas per dieną. – Be išeiginių, – patikina moteris. Tuo tarpu pasiūti ir išdekoruoti lovatiesę užtrunka maždaug trejus metus. Todėl nieko nuostabaus, kad tradicinių havajietiškų kiltų kainos prasideda nuo penkių tūkstančių JAV dolerių – ir tai dar labai pigu. Vidutinė havajietiškos lovatiesės kaina vyrauja nuo dešimties iki kelių dešimčių tūkstančių JAV dolerių. Pagalvėlės čia kainuoja du šimtus dvidešimt penkis dolerius. 

 

Stebiuosi, nes esu tikra – turistams skirtose parduotuvėse esu mačiusi žymiai pigesnių dirbinių. Ar havajietiškas kiltas gali būti padirbtas? 

 

- Ir taip ir ne, – atsako Barbara. Įsitaisiusi ant kėdės audinių parduotuvės kampe, kiekvieną trečiadienį moteris veda havajietiškų kiltų siuvimo dirbtuves. Atsakinėdama į mano klausimus, ji rankomis prie gėlėto audinio siuva įmantrios formos aplikaciją. –   Mašina pasiūti kiltą įmanoma, tik prieš tai reikia audinių raštus pritvirtinti prie antklodės naudojant klijus. Tuomet  ornamento kraštai pritvirtinami siuvimo mašina. Tokie kiltai nepasižymi iškilumais, yra plokšti, ir prastesnės kokybės. Daug kiltų atvežama iš Filipinų. Ten darbo jėga yra dešimteriopai pigesnė, ir žmonės džiaugiasi gavę darbo. Už Filipinuose siūtą lovatiesę sumokėsite apie tūkstantį du šimtus dolerių. Už trejų metų darbą. Mano ir kitų Havajuose gyvenančių moterų laikas kainuoja daugiau. 

 

 

Didžiojoje Havajų saloje Barbara Bieraugel yra gerbiama kiltų meistrė. Netoliese esančioje Oahu visiems labiau žinoma Serrao šeimai priklausanti „Poakalani & Co” kiltų gamybos įmonė.

Deja, kiltus gaminančių žmonių Havajuose sparčiai mažėja. Spėjama, kad šiuo metu salose yra vos penki šimtai vietoje pagamintų autentiškų tradicinių lovatiesių. 

 

Įrankiai, ornamentai ir prietarai

 

Kiltai siuvami iš medvilnės, aplikacijoms pritvirtinti naudojama plonytė adata ir specialus medinis kištukas, kuriuo užlankstomi audinio krašteliai. Kai kurios moterys tam naudoja dantų krapštukus. Siūlą galima rinktis šilkinį arba medvilninį – tai jau meistrės asmeninis pasirinkimas. 

 

Kilto ornamentas padaromas tokiu pačiu principu kaip karpomos popierinės snaigės: kvadratinė medžiagos skiautė lankstoma ir keliagubus trikampius, tada iškarpomos figūros. Išlanksčius audinį gaunasi įmantri simetriška aplikacija. Havajiečiai, priešingai nei Taičio gyventojai, kuriuos taip pat pasiekė amerikiečių misionierių kiltų mada, vengia vaizduoti gyvūnus ir žmones. Mat tikima, kad ant lovatiesės pavaizduoti objektai naktimis gali apsireikšti dvasių ir vaiduoklių pavidalu. Ir jokiu būdu nevalia dirbti prie kilto esant blogos nuotaikos ar su kuo nors susipykus – nors siuvinėjimas ir pasižymi nervus raminančiu poveikiu, Havajuose rūpinamais ne tik žmonių bet ir daiktų energetiniu lauku. 

 

 

 

Beprotiškas karalienės Liliuokalani kiltas 

Beprotiški kiltai (crazy quilting) – tai amerikietiškas kiltų raštų žanras, kuomet ornamentas sukuriamas iš asimetriškų, skirtingų raštų ir tekstūrų audinių skiaučių. Tradiciškai kiltų siuvimui naudojami seni drabužiai, patalynė ar net virtuvinių rankšluosčių atraižos, „žiū, čia mano išleistuvių suknelės padurkai, o čia - senos tėčio palapinės atraiža“ ir pan., - tokiu būdu į antklodę įsiuvami įvairūs šeimos prisiminimai.

 Šis žanras paplito ir Havajuose. Garsiausias beprotiško havajietiško kilto egzempliorius dabar eksponuojamas karališkųjų Ijolani rūmų muziejuje Honolulu. Tai karalienės Liliuokalani rankomis sukurtas kiltas, kurį moteris siuvo būdama įkalinta savo pačios namuose. Kilto raštuose atsispindi jos nuoskaudos ir viltys dėl tolesnio Havajų monarchijos likimo. 

 

Politiniai kiltai

Po1893m., kuomet Havajų monarchija buvo nuversta amerikiečių, kiltai įgavo ir politinę reikšmę. Žmonės vietoje augalinių motyvų savo lovatiesėse ėmė vaizduoti Havajų vėliavą, šitaip tyliai priešindamiesi naujam režimui ir okupacijai. Tokie kiltai išsaugoti iki šiol, perduodami iš kartos į kartą ir itin branginami šeimų, kurioms jie priklauso. 

 

Ar galima kiltą užsisakyti? Aš jums pasakysiu savo miegamojo sienų spalvas ir lauksiu...? 

- Jokiu būdu, – ponia Bieraugel purto galvą. – Taip praktiškai nenutinka. Sužinoję kiek kainuoja ir kiek ilgai reikės laukti žmonės išsigąsta. O apsiimti siūti kiltą, kuris nemielas širdžiai trejus metus... Todėl žmonėms tenka pirkti jau padarytus kiltus. 

Barbara dar spėja pasidalinti praktiniais patarimais: kiltą galima drąsiai skalbti skalbimo mašinoje, tačiau jo nepatartina lankstyti. Geriausia laikyti paklotą ant lovos,taip bus geriausiai išsaugomos dirbinio savybės. Jei nėra galimybių kiltą laikyti ištiestą ar pakabintą, rekomenduojama jį tarsi kilimą susukti į ritinį, ir jokiu būdu nelankstyti. Mmh

Dabar tradiciniai havajietiški kiltai eksponuojami garsiausiuose salų muziejuose, tačiau ir žmonių namuose jie užima ypatingą vietą. Anksčiau atlikę praktinę antklodžių funkciją dabar kiltai laikomi meno dirbiniais, ant šeimos lovų tiesiami kaip prabangi dekoracija, kabinami ant sienų, o ir sienos dažnai dažomos derinant spalvas prie kilto, o ne atvirkščiai. 

 

Havajietiškas kiltas iš blogosios pusės