Kai nei nusišaut, nei čipsų...

Anksčiau tai būčiau per vakarą surūkiusi dvidešimt cigarečių, užpylusi jas dviem buteliais vyno ir pabėgusi nuo liūdesio tiesiai į pagirias. Arba išlėkusi pasivažinėti po naktinį Kauną su ant viso garso paleista muzika, degalinėje nusipirkčiau kavos, o po to nemiegočiau visą naktį rūkydama balkone. Arba išeičiau pasivaikščioti po vakarėjantį Londoną, stebėčiau keistus žmones, nusipirkčiau brangius kvepalus. Arba eičiau į naktinį klubą, kad ir viena, ir ten pasibučiuočiau su kokiu nors gražiu barzdočiumi. Nu, jeigu būtų visai blogai, tai nusipirkčiau skrydį į Indiją. O Indijoje medituočiau, giedočiau, raityčiausi visokiomis jogos pozomis, galiausiai nueičiau pas kokį nors šarlataną, kuriam sumokėjusi penkis šimtus rupijų išgirsčiau, kad viskas bus gerai.

 

Bet dabar aš nerūkau, nevartoju alkoholio, negeriu kavos. Gyvenu rojuje, kur nėra brangių kvepalų parduotuvių, nes visi čia kvepia saulės kremais ir vandenynu. Negaliu garsiai užleisti muzikos, nei niekur išvažiuoti, nes lovelėje jau užmigusi dukra. O liūdna taip, kad net kaukti nesinori, tik verkti. Tada belieka vienintelis savidestrukcijos būdas – spintelė pilna visokių užkandukų. Bet ją atidariusi suprantu, kad tapau tokia nuoboda, nu tokia avis – mano spintelėse nėra net čipsų! Nei šokoladų! Nei sausainių!  Tik visokios sėklos, džiovinti vaisiai, trapučiai ir šūdučiai...

 

Tai taip savęs nė trupučio nenubaudusi ir vis dar baisiai nežinia ko liūdna aš nuėjau miegoti. O šiandien visą dieną suku galvą, kodėl pakenkus sau fiziškai palengvėja ant širdies. Jums taip būna?

 

P.S. Galvoje dar sukasi ir rašytojos Catlin Moran mintis, apie tai, kad moterys į mitybos sutrikimus linksta, nes tai yra vienintelis emocinės iškrovos būdas, kuris nereikalauja daug laiko ir po kurio moteris vis dar gali funkcionuoti – t.y. eiti į darbą, užsiimti namų ruoša, būti pavyzdžiu vaikams ir t.t., ko negalėtų, pvz., prisigėrusi, prisirūkiusi žolės ar susimušusi su kuo nors bare...