Viena naktis Ladake. Kaip ateina knygos

Pati atėjusi pas knygas, t. y. į knygyną dažniausiai pajuntu kažką panašaus į lengvą panikos priepuolį. Nežinau į kurią pusę bėgti, kurią knygą čiupti, noriu skaityti jas visas, nenoriu gaišti laiko šūdams, o galiausiai suprantu, kad tam, ką noriu perskaityti man neužtektų ir trijų gyvenimų. Galiausiai iš knygynų išeinu tuščiomis ir vėliau knygas užsisakau per amazon.com. Bet pirma leidžiu joms pačioms pas mane "ateiti".

Prieš porą dienų skaičiau apie rašytoją Sandrą Cisneros, net pasidalinau jos citata feisbuke ir pagalvojau: būtų labai įdomu perskaityti kokią nors jos knygą... Po pietų nuvažiavau į paštą atsiimti siuntinio nuo anytos, o jį išpakavusi net išsižiojau iš nuostabos: ten buvo dvi knygos, viena jų – Sandros Cisnero „The House on Mango Street“! Keisčiausia tai, kad pirkdama knygą anyta nė nenutuokė, kad už poros savaičių aš imsiu ir atsitiktinai perskaitysiu trumpą Cisneros biografiją.

Atsitiktinai?

Kitos jos dovanotos knygos aš paprašiau pati. Prieš keletą metų, kai netikėtai anksčiau prasidėjus liūčių sezonui Dharmasaloje, Indijoje mes, visi “Sampoorna” mokyklos jogos instruktoriai buvome mėnesiu anksčiau atleisti nuo darbų; ir po ilgų klajonių man beveik pasibaigė pinigai ir teko iš jaukios studijos persikelti į daugiavietį kambarį Leh mieste, Mažuoju Tibetu vadinamme Ladake… Tame kambaryje miegojome gal aštuoniese, merginos ir vaikinai kartu, visi kuprinėtojai. Tuomet aš jau buvau pavargusi nuo nuolatinio bendravimo, praradusi turistinį smalsumą, ir skaičiavau kiek liko dienų iki mano skrydžio namo. Todėl tyliai sėdėjau toje jaukioje, laikinumo dvasios pilnoje daugiaviečio kambario betvarkėje, suradusi savo vietą kuprinių ir konservų dėžučių chaose, apsimečiau kad skaitau “Lonely Planet”, o iš tiesų stebėjau vieną merginą. Naktį ji miegojo tame pačiame kambaryje. Dieną ji blaškėsi tarp miegmaišių ir čiauškėjo. Te mergina yra verta filmo. Knygos. Aliejumi tapyto portreto. Ir visai nedėlto, kad buvo nusiskutusi galvą plikai. Ir nedėlto, kad keliavo drauge su keturiais pasiutusiais bernais. Charizma! Ji juokėsi per garsiai, kartais šiek tiek dirbtinai, buvo apsivilkusi indiška ilga suknele ir juodu odiniu švarku su metalinėmis sagtimis. Jai dar tikrai nebuvo dvidešimties, bet ji nuolat balsiai pabrėžė esanti MOTERIS. Vėlai vakare prie jų kompanijos prisijungė dar vienas vaikinas – aukštas ir labai gražus. Toks gražus, kad aš gundžiausi mesti savo knygą šalin ir jį užkalbinti. Bet plika mergina, atsiprašau – plika niolikinė MOTERIS, pasirodo, buvo, sakėsi, tikino esanti geriausia jo draugė; susirangė jam ant kelių ir pasiūlė miegoti viename miegmaišyje, „Juk mes – draugai!” Dabar kai pagalvoju, gal ta mergina ir nebuvo tokia ypatinga, gal tiesiog pavydėjau jai to, kad ji gyvena kažkur Niujorke, ir kad dar nesulaukusi dvidešimties daro tai, kam aš ryžausi būdama beveik dešimt metų už ją vyresnė. Ir kad ji jau matė tuos filmus, ir buvo tų muzikos grupių koncertuose, apie kuriuos aš dar net negirdėjau. Ir kad guli su tuo vaikinu viena miegmaišyje. Ir gyvena Niujorke. Ir ryžosi plikai nusiskusti galvą. Ir guli su tuo vaikinu miegmaišyje... Nežinau, ar galiausiai jiedu pasidulkino, bet vakarop visiems kitiems kambario gyventojams išėjus į gitarų vakarą, o man beapsimetant miegančia, toji mergina plikai skusta galva ir jos geriausias draugas kalbėjosi apie knygas. Tiksliau ji kalbėjo, o jis klausėsi. Apie knygą, kuri prasideda pelėdos riksmu. Apie tvenkinį, apie buvimą gamtoje. Dar ji minėjo kažkokį vardą, kuriuo, tada maniau, turėtų būti šaukiamas vampyras. Rytą pabudusi aš tą vardą pamiršau, bet labai užsimaniau vieną dieną perskaityti knygą, apie kurią su tokiu užsidegimu žvaigždėtą naktį Leh meiste pasakojo mergina plikai skusta galva. Tik nežinojau toks knygos pavadinimo.

-         -  See you never again! – atsisvekino ji kitą dieną išeidama su visais penkiais savo vyrais. Jie nusprendė išsnuomoti motociklus ir taip važiuoti aukščiausiu pasaulyje keliu Rhotang Pass, Himalajų kalnuose. Bėda ta, kad – ak, kaip jie visi juokėsi tai sakydami! – nė vienas jų prieš tai gyvenime nebuvo važiavęs motociklu.

Planavau tą savaitę peržiūrėti vietos spaudą, ar nebus straipsnio apie kelyje užsimušusius jaunus amerikiečius. Pamiršau.

Po penkerių metų, jau apsigyvenusi Havajuose ir netikėtai tapusi namų šeimininke, dukters pietų miego metu nusprendžiau skaityti knygą „American Veda“. Man labai patiko, kad Indija ir Amerika staiga sutelpa po vienu viršeliu. Ir čia, tarp daugelio kitų autorių, knygų, žymių žmonių ir įvykių aprašymų, aš vėl radau pasakojimą apie pelėdas, apie tvenkinį, apie meditaciją, ir pagaliau perskaičiau tą žodį, kuriuo, anuomet maniau, turėtų būti šaukiamas vampyras.

Walden.

"Tai ženklas" sakiau pusiau juokais. 

"Walden", kurios Autorius David Henry Thoreau. Dabar ją atsiverčiu, ir ieškau pelėdų. Nerandu. Bet jei kas klaus – anyta padovanojo Kalėdų proga. Taip pas mane ateina knygos.

O kaip knygos ateina pas jus? 

 Nuotrauka nepozuota Ladake, po knygomis, tarp draugais tapusių nepažįstamųjų. Daugiau istorijų ir nuorodų į nuotraukas rasite "Viena Indijoje", Baltos lankos , 2014 m.