Pati atėjusi pas knygas, t. y. į knygyną dažniausiai pajuntu kažką panašaus
į lengvą panikos priepuolį. Nežinau į kurią pusę bėgti, kurią knygą čiupti,
noriu skaityti jas visas, nenoriu gaišti laiko šūdams, o galiausiai suprantu,
kad tam, ką noriu perskaityti man neužtektų ir trijų gyvenimų. Galiausiai iš
knygynų išeinu tuščiomis ir vėliau knygas užsisakau per amazon.com. Bet pirma
leidžiu joms pačioms pas mane "ateiti".
Prieš porą dienų skaičiau apie rašytoją Sandrą Cisneros, net pasidalinau
jos citata feisbuke ir pagalvojau: būtų labai įdomu perskaityti kokią nors jos
knygą... Po pietų nuvažiavau į paštą atsiimti siuntinio nuo anytos, o jį
išpakavusi net išsižiojau iš nuostabos: ten buvo dvi knygos, viena jų – Sandros
Cisnero „The House on Mango Street“! Keisčiausia tai, kad pirkdama knygą
anyta nė nenutuokė, kad už poros savaičių aš imsiu ir atsitiktinai perskaitysiu
trumpą Cisneros biografiją.
Atsitiktinai?
Kitos jos dovanotos knygos aš
paprašiau pati. Prieš keletą metų, kai netikėtai anksčiau prasidėjus liūčių
sezonui Dharmasaloje, Indijoje mes, visi “Sampoorna” mokyklos jogos
instruktoriai buvome mėnesiu anksčiau atleisti nuo darbų; ir po ilgų klajonių
man beveik pasibaigė pinigai ir teko iš jaukios studijos persikelti į
daugiavietį kambarį Leh mieste, Mažuoju Tibetu vadinamme Ladake… Tame kambaryje
miegojome gal aštuoniese, merginos ir vaikinai kartu, visi kuprinėtojai. Tuomet
aš jau buvau pavargusi nuo nuolatinio bendravimo, praradusi turistinį smalsumą,
ir skaičiavau kiek liko dienų iki mano skrydžio namo. Todėl tyliai sėdėjau toje
jaukioje, laikinumo dvasios pilnoje daugiaviečio kambario betvarkėje, suradusi
savo vietą kuprinių ir konservų dėžučių chaose, apsimečiau kad skaitau “Lonely
Planet”, o iš tiesų stebėjau vieną merginą. Naktį ji miegojo tame pačiame
kambaryje. Dieną ji blaškėsi tarp miegmaišių ir čiauškėjo. Te mergina yra verta
filmo. Knygos. Aliejumi tapyto portreto. Ir visai nedėlto, kad buvo nusiskutusi
galvą plikai. Ir nedėlto, kad keliavo drauge su keturiais pasiutusiais bernais.
Charizma! Ji juokėsi per garsiai,
kartais šiek tiek dirbtinai, buvo apsivilkusi indiška ilga suknele ir juodu
odiniu švarku su metalinėmis sagtimis. Jai dar tikrai nebuvo dvidešimties, bet
ji nuolat balsiai pabrėžė esanti MOTERIS. Vėlai vakare prie jų kompanijos
prisijungė dar vienas vaikinas – aukštas ir labai gražus. Toks gražus, kad aš
gundžiausi mesti savo knygą šalin ir jį užkalbinti. Bet plika mergina,
atsiprašau – plika niolikinė MOTERIS, pasirodo, buvo, sakėsi, tikino esanti
geriausia jo draugė; susirangė jam ant kelių ir pasiūlė miegoti viename
miegmaišyje, „Juk mes – draugai!” Dabar kai pagalvoju, gal ta mergina ir nebuvo tokia ypatinga, gal tiesiog
pavydėjau jai to, kad ji gyvena kažkur Niujorke, ir kad dar nesulaukusi dvidešimties
daro tai, kam aš ryžausi būdama beveik dešimt metų už ją vyresnė. Ir kad ji jau
matė tuos filmus, ir buvo tų muzikos grupių koncertuose, apie kuriuos aš dar
net negirdėjau. Ir kad guli su tuo vaikinu viena miegmaišyje. Ir gyvena
Niujorke. Ir ryžosi plikai nusiskusti galvą. Ir guli su tuo vaikinu
miegmaišyje... Nežinau, ar galiausiai jiedu pasidulkino, bet vakarop visiems kitiems
kambario gyventojams išėjus į gitarų vakarą, o man beapsimetant miegančia, toji
mergina plikai skusta galva ir jos geriausias draugas kalbėjosi apie knygas.
Tiksliau ji kalbėjo, o jis klausėsi. Apie knygą, kuri prasideda pelėdos riksmu.
Apie tvenkinį, apie buvimą gamtoje. Dar ji minėjo kažkokį vardą, kuriuo, tada
maniau, turėtų būti šaukiamas vampyras. Rytą pabudusi aš tą vardą pamiršau, bet
labai užsimaniau vieną dieną perskaityti knygą, apie kurią su tokiu užsidegimu
žvaigždėtą naktį Leh meiste pasakojo mergina plikai skusta galva. Tik nežinojau
toks knygos pavadinimo.
- - See
you never again! – atsisvekino
ji kitą dieną išeidama su visais penkiais savo vyrais. Jie nusprendė išsnuomoti
motociklus ir taip važiuoti aukščiausiu pasaulyje keliu Rhotang Pass, Himalajų
kalnuose. Bėda ta, kad – ak, kaip jie visi juokėsi tai sakydami! – nė
vienas jų prieš tai gyvenime nebuvo važiavęs motociklu.
Planavau tą savaitę peržiūrėti vietos spaudą, ar nebus straipsnio apie
kelyje užsimušusius jaunus amerikiečius. Pamiršau.
Po penkerių metų, jau apsigyvenusi Havajuose ir netikėtai tapusi namų
šeimininke, dukters pietų miego metu nusprendžiau skaityti knygą „American Veda“.
Man labai patiko, kad Indija ir Amerika staiga sutelpa po vienu viršeliu. Ir čia,
tarp daugelio kitų autorių, knygų, žymių žmonių ir įvykių aprašymų, aš vėl
radau pasakojimą apie pelėdas, apie tvenkinį, apie meditaciją, ir pagaliau
perskaičiau tą žodį, kuriuo, anuomet maniau, turėtų būti šaukiamas vampyras.
Walden.
"Tai ženklas" sakiau pusiau juokais.
"Tai ženklas" sakiau pusiau juokais.
"Walden", kurios Autorius David Henry Thoreau. Dabar ją atsiverčiu, ir ieškau
pelėdų. Nerandu. Bet jei kas klaus – anyta padovanojo Kalėdų proga. Taip pas mane ateina
knygos.
O kaip knygos ateina pas jus?
Nuotrauka nepozuota Ladake, po knygomis, tarp draugais tapusių nepažįstamųjų. Daugiau istorijų ir nuorodų į nuotraukas rasite "Viena Indijoje", Baltos lankos , 2014 m.
Komentarai
Rašyti komentarą