Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tiksinčios bombos. Rusija vs Havajai

Jau buvau pradėjusi svarstyti galimybę kada nors persikraustyti į Portlandą – ir visai ne dėl „Portlandijos“ (Jei nežiūrite šio serialo, būtinai pažiūrėkite). Dėl to, kad ten gyvena mano mylimos moša ir anyta, kurios galėtų vakarais prižiūrėti visus mano būsimus vaikus, kol aš vaikščiočiau po nesibaigiančias parodas ir spektaklius... Portlande tokie gražūs gyvenamieji namukai, beveik visi mediniai, nudažyti pastelinėmis spalvomis, padailinti ryškiomis detalėmis – tartum pirkti iš „Ikea“ ir sustatyti šlamančių medžių alėjose. Vakarais tų namų terasose sėdi ir ką nors gurkšnoja visokie keisti žmonės. Jie tikrai keisti, miesto centre ant vienos sienos yra tai patvirtinantis didžiulis užrašas „Keep Portland Weird“, o rytais žmonių eilės driekiasi ir prie veganiškos kepyklos ir prie „Vudu Spurgos“ durų. Taip, aš tikrai galėčiau čia gyventi... Bet tada pro automobilio langą pamatau iš mokyklos pastato tvarkinga vorele į gatvę išbėgančius vaikus.

-          - Pasiruošimas žemės drebėjimui... – abejingai aiškina anyta. – Kitąmet, tikiuosi, savivaldybė sutvirtins ir mūsų rajono namus...

-                       -  Kokiam dar žemės drebėjimui?!

Geologų teigimu Oregone jau dešimt tūkstančių metų vyksta reguliarūs 8-9 balų stiprumo  žemės drebėjimai, pasikartojantys kas 243 metus. Paskutinį kartą šis regionas buvo sudrebintas 1700 m. sausio 26 dieną, prieš tris šimtus keturiolika metų. Vadinasi, kitas žemės drebėjimas jau vėluoja daugiau nei penkiasdešimt metų.


Tik-tak, tik-tak... Žemės drebėjimas gali ištikti bet kurią akimirką. „Prognuozuojama, kad kito žemės drebėjimo metu atskils septynių šimtų mylių ilgio tektoninė plokštė Juan de Fuca, ir visa Šiaurės vakarų Amerikos pakrantė atsidurs du metrai po vandeniu.“ Rašoma Portlando naujienų „Pdx monthly“ tinklapyje. Skaitau toliau: „Bus kalnų nuošliaužų. Pastatai subyrės. Keliai bus užblokuoti. Tiltai įskils, kai kurie – sugrius. Vamzdžiai sutrūks. Per pirmąsias dvidešimt minučių Oregono pakrantės miestelius nuplaus dvylikos metrų aukščio viena iš daugelio būsimų cunamio bangų...“ Staiga net tos „Vudu spurgos“ atrodo nebe tokios viliojančios.

-     Nesuprantu, kaip jūs nebijote čia gyventi? Kodėl jūs nieko nedarote? Kodėl žmonės nieko nedaro? Kraustykitės kur nors! Bėkite! Ar bent turite kokį evakuacinį planą? Maisto atsargų? – atbėgusi į virtuvę greitakalbe išberiu savo vyro šeimynai. O jie žiūri į mane su tokiomis atlaidžiomis sektantiškomis šypsenomis ir eina į terasą gerti arbatos.

-    Vyriausybė ruošiasi. Mokyklose vaikai mokomi kaip tvarkingai evakuotis. Savivaldybės rūpinasi pastatų sutvirtinimu. Bet jeigu bus tas žemės drebėjimas... taip bus taip blogai, kad niekas nepadės! – kikendama sako mano moša. Tikra keistuolė, juk sakiau.
Mano anyta jai antrina:

-         -  Niekas nežino, kada tai įvyks. Gal rytoj, o gal už penkiasdešimt metų!

Į Portlandą nusprendžiau nesikraustyti, ir apskritai lankytis ten kuo rečiau.

Tą patį vakarą man paskambina mama ir klausia, ar jau nusipirkau skrydžio bilietus į Lietuvą. Šį reikalą atidėliojau jau pusę metų, nors ir labai pasiilgau savo mamos.

-          - Nusipirksiu, mamyt, jau šią savaitę tikrai nusipirksiu... – pažadėjau ir iškarto pradėjau ieškoti informacijos BBC, CNN, New York Times tinklapiuose apie Europos saugumą. Aš labai bijau, kad Lietuvą užpuls Rusija. Nesuprantu, kaip mano mylimi tautiečiai išlieka tokie ramūs? Kodėl jie nieko nedaro? Kraustykitės kur nors! Bėkite! Ar bent turite evakuacinį planą?

Grįžusi į Lietuvą visada važiuoju į svečius pas senelius, kur jie išdidūs vaikšto po savo sodą pakeliui paglostinėdami krūmų lapelius ir gėlių pumpurus, o po to kviečia sėstis prie mano vaikystės skanėstais nukrauto stalo. Nežinau, kur mano močiutė perka tą juodą duoną, bet skanesnės man niekur netenka ragauti... O kaip jiedu tada šypsosi, kokie patenkinti, aš jiems vis atrodau per liesa...

Google paieškoje suradusi pakankamai straipsnių, palaikančių nuomonę, jog Rusija nepuls, galiausiai nusiperku skrydžius į mylimą Lietuvą. Žinau, kad panorėjusi galėčiau surasti daugybę straipsnių tvirtinančių priešingai. Bet gūglinimas man jau seniai tapęs ne informacijos paieška, o tik asmeninės nuomonės patvirtinimu. Nusiraminti ar įsibauginti – čia jau tik mano pačios reikalas.


Prieš pusantrų metų aš nebijojau nieko – net mirties. Tada vieną dieną ligoninėje man liepė kažką pasirašyti, liepė sėstis, gultis, stumti... Po to aš palindau po dušu, pasidažiau, persirengiau ir į palatą grįžau jau kaip išdidi mama. Dabar dažnai pabundu vidury nakties ir įsivaizduoju, kad į žemę nusileidęs ateivių laivas man davė VIP bilietą, su kuriuo aš galiu nuo visų pasaulio negandų išgelbėti penkiasdešimt mylimų žmonių. Šviesios greičiu lekioju tarp žemynų ir baltu stulpu iš lovų grobiu miegančius savo mylimus žmones. Gelbėju anytą nuo būsimo žemės drebėjimo. Senelius – nuo rusų puolimo. Pagrobiu Laurą su šeimą iš Londono, nes ten juos gali užpulti teroristai. Ir būtinai penkiolikmetį padavėją iš Bagsu kaimelio Himalajuose, nes ten juk taip dažnai būna akmenų griūtys...

-          - Ir kur tu mus visus skraidintum? – klausia mano draugė, kurią pažadėjau pagrobti iš Paryžiaus.

-          - Kaip tai kur? Pas save, į Havajus!

-          - Bet tu juk gyveni šalia aktyviausio pasaulyje ugnikalnio!!!

-     - Eik tu, ką ten tas ugnikalnis... Visai jis nepavojingas. Gali išsiveržti rytoj, o gal po šimto metų! – sakau, o tada kažkodėl prisimenu istoriją apie Ann Hodges. 1954 m. popietę moteris užsnūdo ant sofos savo namuose Silakauga miestelyje Alabamoje, kai pradeginęs namo stogą į ją rėžėsi meteoritas. Ann liko gyva.



Komentarai

  1. Vampires in the Enchanted Castle casino - FilmFileEurope
    Vampires in the Enchanted Castle Casino. Vampires filmfileeurope.com in https://tricktactoe.com/ the Enchanted Castle Casino. Vampires in the Enchanted herzamanindir.com/ Castle Casino. Vampires in the Enchanted หารายได้เสริม Castle Casino. Vampires https://vannienailor4166blog.blogspot.com/ in the Enchanted

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen