Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo
veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško,
tik pati nežinau kas.
Tūpčioju,
aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas
glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą.
Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir
pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su
apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos.
Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite,
kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet
nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią
veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti
matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui?
Sėdžiu
nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimenu Budos biografiją, kurią dabar kaip
tik skaitau, ir visa esybe suvokiu, kokia beprasmybė yra tvarkytis namus. Namai
vėl susijauks, pati dergiu į ką tik išvalytą klozetą, dukra vėl savo mažais
lipniais pirštukais nučiupinės veidrodžius. Tai tikras Samsaros ratas, todėl
geriau pasiduoti, atsiduoti netvarkai, paleisti, nebesinervinti... Bet tada
apsirengiu ir su malonumu sutvarkau visus namus. Stebėtinai greitai – taip
žymiai greičiau nei nuolat tūpčiojant apie vaiką.
Ir pirmą
kartą po ilgo laiko valyme vėl atrandu meditaciją. Sumalu kavą. Kol kepa
bulviniai blynai, su balikliu šveičiu kriauklę. Staiga prisimenu – šiąnakt
sapnavau, kad esu valytoja kažkokioje Lodono sičio kavinėje. Su balikliu
ploviau kavinės tualetą. Tai buvo didelis pastatas ir aš džiaugiausi, kad po
darbo galėsiu stebėti turtingus žmones. Paskutiniu metu aš dažnai šitaip –
sapnuoju, kad esu kiti žmonės, kitose šalyse, kartais man visai nepažįstamuose
miestuose. Prieš savaitę buvau Vietname. Kartais aš būnu vyras, o kartais
keliauju į praeitį – baisiausias sapnas buvo, kuomet atsidūriau Kaune žydų
genocido metu. Pikti vyrai rūšiavo žmones į kairę ir į dešinę, mirti ir
gyventi, bet pamatę mane tik nusijuokė ir pasakė – šitą statykite ten (daugiau
niekas „ten“ nestovėjo). Bus prie egzotiškų,
į cirką, sakė jie. Šitaip supratau, kad esu čigonė. Buvau čigonė. Gal iš tiesų
ja buvau, praėjusiame gyvenime, o dabar būtent dėl to paslapčia nenoriu turėti
nei namų, nei daiktų, tik ilgą sijoną ir pilnas kišenes lėktuvo bilietų.
Įtariu, kad šitaip mano smegenys kompensuoja motinystės dalią – sėdi namie su
vaiku, moterie, tai bent sapnuose pasimatuok įvairius tapsmus, pakeliauk laike.
Koks
dosnumas!
Blynai gražiai apskrudę, auksinės
spalvos. Balikliu valau kriauklę. Per Pandoros
radiją groja Leonardo Coheno „Aleliuja“. Aleliuja, kokie gražūs mano blynai, kokie švarūs
mano namai. Skaidrūs veidrodžiai, švarus klozetas, reikės tik išplauti grindis.
Kokie gražūs mano blynai, kaip dailiai apskrudo, reikės tuoj išimti. Aleliuja,
traukiu kartu su Cohenu ir pro virtuvės langą matau, kaip į mūsų gatvę įsuka
vyro automobilis. Parvažiuoja su dukryte po mokyklos, tuoj viską suvalgys ir
sujauks.
Akimirkai Pandoros radijas nutyla, o tada Leonardas Cohenas pradeda kitą
dainą žodžiais: „I’m
sentenced to twenty years of boredom…“
Nežinau, šypsotis ar verkti.
*Tekstas publikuotas zine https://jovarotiltai.com/2017/02/17/jovarai-9/
Komentarai
Rašyti komentarą