Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas.

Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui?

Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimenu Budos biografiją, kurią dabar kaip tik skaitau, ir visa esybe suvokiu, kokia beprasmybė yra tvarkytis namus. Namai vėl susijauks, pati dergiu į ką tik išvalytą klozetą, dukra vėl savo mažais lipniais pirštukais nučiupinės veidrodžius. Tai tikras Samsaros ratas, todėl geriau pasiduoti, atsiduoti netvarkai, paleisti, nebesinervinti... Bet tada apsirengiu ir su malonumu sutvarkau visus namus. Stebėtinai greitai – taip žymiai greičiau nei nuolat tūpčiojant apie vaiką.

Ir pirmą kartą po ilgo laiko valyme vėl atrandu meditaciją. Sumalu kavą. Kol kepa bulviniai blynai, su balikliu šveičiu kriauklę. Staiga prisimenu – šiąnakt sapnavau, kad esu valytoja kažkokioje Lodono sičio kavinėje. Su balikliu ploviau kavinės tualetą. Tai buvo didelis pastatas ir aš džiaugiausi, kad po darbo galėsiu stebėti turtingus žmones. Paskutiniu metu aš dažnai šitaip – sapnuoju, kad esu kiti žmonės, kitose šalyse, kartais man visai nepažįstamuose miestuose. Prieš savaitę buvau Vietname. Kartais aš būnu vyras, o kartais keliauju į praeitį – baisiausias sapnas buvo, kuomet atsidūriau Kaune žydų genocido metu. Pikti vyrai rūšiavo žmones į kairę ir į dešinę, mirti ir gyventi, bet pamatę mane tik nusijuokė ir pasakė – šitą statykite ten (daugiau niekas „ten“  nestovėjo). Bus prie egzotiškų, į cirką, sakė jie. Šitaip supratau, kad esu čigonė. Buvau čigonė. Gal iš tiesų ja buvau, praėjusiame gyvenime, o dabar būtent dėl to paslapčia nenoriu turėti nei namų, nei daiktų, tik ilgą sijoną ir pilnas kišenes lėktuvo bilietų. Įtariu, kad šitaip mano smegenys kompensuoja motinystės dalią – sėdi namie su vaiku, moterie, tai bent sapnuose pasimatuok įvairius tapsmus, pakeliauk laike.

Koks dosnumas!

Blynai gražiai apskrudę, auksinės spalvos. Balikliu valau kriauklę. Per Pandoros radiją groja Leonardo Coheno „Aleliuja“. Aleliuja, kokie gražūs mano blynai, kokie švarūs mano namai. Skaidrūs veidrodžiai, švarus klozetas, reikės tik išplauti grindis. Kokie gražūs mano blynai, kaip dailiai apskrudo, reikės tuoj išimti. Aleliuja, traukiu kartu su Cohenu ir pro virtuvės langą matau, kaip į mūsų gatvę įsuka vyro automobilis. Parvažiuoja su dukryte po mokyklos, tuoj viską suvalgys ir sujauks.

Akimirkai Pandoros radijas nutyla, o tada Leonardas Cohenas pradeda kitą dainą žodžiais: „I’m sentenced to twenty years of boredom…“

Nežinau, šypsotis ar verkti.

*Tekstas publikuotas zine https://jovarotiltai.com/2017/02/17/jovarai-9/