Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas.


Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui?


Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimenu Budos biografiją, kurią dabar kaip tik skaitau, ir visa esybe suvokiu, kokia beprasmybė yra tvarkytis namus. Namai vėl susijauks, pati dergiu į ką tik išvalytą klozetą, dukra vėl savo mažais lipniais pirštukais nučiupinės veidrodžius. Tai tikras Samsaros ratas, todėl geriau pasiduoti, atsiduoti netvarkai, paleisti, nebesinervinti... Bet tada apsirengiu ir su malonumu sutvarkau visus namus. Stebėtinai greitai – taip žymiai greičiau nei nuolat tūpčiojant apie vaiką.


Ir pirmą kartą po ilgo laiko valyme vėl atrandu meditaciją. Sumalu kavą. Kol kepa bulviniai blynai, su balikliu šveičiu kriauklę. Staiga prisimenu – šiąnakt sapnavau, kad esu valytoja kažkokioje Lodono sičio kavinėje. Su balikliu ploviau kavinės tualetą. Tai buvo didelis pastatas ir aš džiaugiausi, kad po darbo galėsiu stebėti turtingus žmones. Paskutiniu metu aš dažnai šitaip – sapnuoju, kad esu kiti žmonės, kitose šalyse, kartais man visai nepažįstamuose miestuose. Prieš savaitę buvau Vietname. Kartais aš būnu vyras, o kartais keliauju į praeitį – baisiausias sapnas buvo, kuomet atsidūriau Kaune žydų genocido metu. Pikti vyrai rūšiavo žmones į kairę ir į dešinę, mirti ir gyventi, bet pamatę mane tik nusijuokė ir pasakė – šitą statykite ten (daugiau niekas „ten“  nestovėjo). Bus prie egzotiškų, į cirką, sakė jie. Šitaip supratau, kad esu čigonė. Buvau čigonė. Gal iš tiesų ja buvau, praėjusiame gyvenime, o dabar būtent dėl to paslapčia nenoriu turėti nei namų, nei daiktų, tik ilgą sijoną ir pilnas kišenes lėktuvo bilietų. Įtariu, kad šitaip mano smegenys kompensuoja motinystės dalią – sėdi namie su vaiku, moterie, tai bent sapnuose pasimatuok įvairius tapsmus, pakeliauk laike.

Koks dosnumas!


Blynai gražiai apskrudę, auksinės spalvos. Balikliu valau kriauklę. Per Pandoros radiją groja Leonardo Coheno Aleliuja“. Aleliuja, kokie gražūs mano blynai, kokie švarūs mano namai. Skaidrūs veidrodžiai, švarus klozetas, reikės tik išplauti grindis. Kokie gražūs mano blynai, kaip dailiai apskrudo, reikės tuoj išimti. Aleliuja, traukiu kartu su Cohenu ir pro virtuvės langą matau, kaip į mūsų gatvę įsuka vyro automobilis. Parvažiuoja su dukryte po mokyklos, tuoj viską suvalgys ir sujauks.


Akimirkai Pandoros radijas nutyla, o tada Leonardas Cohenas pradeda kitą dainą žodžiais: I’m sentenced to twenty years of boredom…“



Nežinau, šypsotis ar verkti.




*Tekstas publikuotas zine https://jovarotiltai.com/2017/02/17/jovarai-9/ 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man