Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais,
prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos,
per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų!
Ir staiga iš tos disco ritmais
nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis
sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos
išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad
turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir
miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį.
Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik
čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai
taip pasikeitė mano gyvenimas.
Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo
palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau
mama.
Kai dar buvau kavenska ir ne mama :)
Kurį laiką tikrai norėjau, kad kambarių sienos būtų apmuštos porolonu. Tą
mažą rožinę burnytę jau po kelių dienų praminiau „nasrais“, galvodama apie
garsųjį filmą su rykliais. Žindyti labai skaudėjo. Mane nuolat lankė keistos
vizijos apie tai, kaip kūdikis galėtų numirti. Va, anyta nešdama mažylę
laiptais gali nugriūti. O jeigu dukrytei miegant į gerklę įropos tarakonas?
Pagalvės žudikės. Antklodė dusintoja. O tas kaimynas su žoliapjove... ką jis
sau galvoja?!
-
Niekada
neįsivaizdavau, kad tu būsi tokia gera mama... – stebėjosi mano vyras, kai
devintą kartą iš eilės naktį kėliausi su šypsena.
Žmonės dažnai šitaip – kažkodėl galvoja, kad geros mamos gaunasi iš tų
tylių, drovių moterėlių. Aš irgi taip maniau, kol pagaliau išėjusi su Žemyna
pasivaikščioti po kaimynystę išgirdau tolumoje lojančius šunis. Ir tada
supratau net tik tai, kad aš jau nieko nebebijau, ir kad gindama dukrą drąsiai
plikomis rankomis sudoročiau pikčiausią nasrus iššiepusį žvėrį. Supratau, kad
motinystė pažadino pirmykštę, instinktyvią mano pusę. Ir kuo labiau laukinė
kitų akimis buvai iki gimdymo, tuo geresnė iš tavęs gaunasi mama.
Gyvenimui atsiduodu šimtu procentų – ir mylėdama, ir keliaudama, ir
rašydama, ir dabar su dukryte dainuodama „Du gaideliai“. Bet meluočiau
sakydama, kad sąmoningai atsidėjau motinystei užuot dariusi karjerą. Nieko aš
nepasirinkau. Veikiau tai buvo man pačiai netikėtas likimo siųstas atsakymas į
vis labiau neraminusi klausimą artėjant mano trisdešimtmečiui: ką daryti su tuo
gyvenimu? O tada tik šast, ir viskas ką turiu daryti – pažindyti tą rožinę
burnelę ir pasirūpinti, kad ji sveika ir laiminga išgyventų dar vieną dieną. Ir
dar vieną. Ir dar... Trumpiau tariant motinystė išvadavo mane nuo klausimų apie
tolesnes studijas ir darbus. Kol kas.
Žemynai buvo vos trys savaitės kai man būtinai reikėjo su ja pirmą kartą
skristi lėktuvu. Tuo metu per pasaulį kaip tik vilnijo nerimas dėl Ebolos
viruso. Dangsčiau dukrą skaromis ir visus čiaudėjančius pakeleivius žudžiau
žvilgsniu. Tačiau po pirmos kelionės įsidrąsinau, ir šį rugsėjį Žemyna su
manimi leisis jau į trisdešimtą skrydį. Todėl paklausta, kaip aš apsiprantu su
mintimi, kad gimus vaikui nebegaliu nuolat keliauti, ramiai atsakau: ne
vaikelis čia kaltas, o meilė vyrui, nubloškusi mane į nuošaliausią gyvenamą
vietą pasaulyje – Havajus. Iš čia ir skrydžiai brangūs, ir ilgai užtrunka, ir šiaip
ne visada norisi iš tropikų kur nors judėti.
Nuo Žemynos gimimo spėjau parašyti dvi knygas. Po puslapį per dieną jos
pietų miego metu. Ne todėl, kad rašymas būtų mano karjera. Ir toli gražu tikrai
ne pragyvenimo šaltinis. Tiesiog atsirado labai stiprus noras būti kažkuo
daugiau nei tik supermama. Rašant
šiuos žodžius dukrytė įsitaisiusi man po pažastimi žinda pieną, aš tuo tarpu
svarstau – kam man buvo reikalingas tas filosofijos magistras, jeigu dabar pirmiau
už bet kokią mąstytojo pavardę galvon šauna žodžiai iš angliškų dainelių
vaikams. „The wheels on the bus go round and round“, ir mano dienos sukasi
ratu, nesiskiria viena nuo kitos kaip tie dešimtys kartų kartojami vaizdo
įrašai youtube. Pusryčiai, sauskelnės,
maudynės, kažką surinkti nuo grindų, kažką išvalyti, apkabinti verkiančią. Ar
tam man reikėjo studijų Londone? Devynių klasių užtektų, nereikėtų ir tų!
Be vaikiškų dainelių dabar jau
žinau ir tai, kad motinystė – tik dar vienas gyvenimo sezonas, ir kūdikystės
etapui praėjus aš vėl girdžiu tylų, bet labai neramų vidinį balsą klausiant: o
kaip darbas, kaip karjera? Prieš keletą metų baigusi studijas neskubėjau
dirbti. Išvykau pagalvoti į Indiją. Nieko ten nesugalvojau. Tada Žemynos
gimimas tapo dar vienu patogiu pretekstu trumpam nustoti ieškojus savęs.
Atradau besąlygišką meilę. Kada nors atrasiu ir tikrąją savo karjerą, nes nors
dar nesu tikra kuo noriu būti užaugusi, labai aiškiai suvokiu ko nenoriu:
paversti motinystės karjera. Nenoriu tapti apsėsta vaikų raidos teorijomis,
nenoriu lyginti saves su kitomis mamomis, ir nenoriu galiausiai su kartėliu
išrėkti mylimai dukrai: “Dėl tavęs gyvenimą paaukojau, o tu?!”
Šventai tikiu, kad pirmaisiais gyvenimo metais motina ir naujagimis turi
turėti visas šeimos ir valstybės sudarytas sąlygas būti neišskiriami. Bet jeigu
visai atvirai – nežinia kaip būtų susiklostęs mano kaip supermamos vaidmuo jei tuo metu jau būčiau turėjusi mėgstamą ir
įsivažiavusią karjerą. Sufleruoju: dabar turbūt rašyčiau straipsnį tema „Kaip
suderinti darbą ir motinystę“. Arba neturėčiau laiko rašyti. Visai.
DĖMESIO: Šis tekstas yra žurnalo "IKONA" nuosavybė.
Komentarai
Rašyti komentarą