„Sveika! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu,
jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės,
neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno
šiaušiasi gyvaplaukiai. Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame
kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad:
-
Visos
vietos jau seniai atrastos!!!
Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas
keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui,
Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto
stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią
nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę. Didelė tikimybė kad
šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti
turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti
piniginės, o gal įsėsti ne į tą autobusą. Tad grįžę namo draugams galėsite nuotraukose
rodyti negirdėto rajono tvoras, asmenukes darytas viešajame transporte, užtat
išdidžiai teigdami, kad per tas dvi laiko prasme brangias dienas pamatėte ne
šiaip kokias pasaulines garsenybes, bet neturistinį Paryžių. Nevilioja?
Su Megan laukiam skalbyklos kiemelyje kol išsiskalbs mano patalynė ir rankšluosčiai. 2015, Havajai, Kainaliu, neturistinė vieta.
Turistinės vietos dėl to ir tampa turistinėmis, kad esti įdomiausios,
įspūdingiausios, gražiausios ir visokios kitokios –iausios, nors taip, dažnai
pasižymi didelėmis miniomis ir didelėmis kainomis. Tikrąjį šalies ar miesto
gyvenimą patiria žmonės atvykstantys dirbti, studijuoti, savanoriauti arba
turėdami marias laiko tiesiog būti ir šmirinėti iš vieno miestelio į kitą,
lėtai stebėdami pro šalį skubančių vietinių gyvenimą. Yra ir tokių, kurie kelionėn išsiruošia su
labai konkrečiu tikslu: buriuoti, stebėti paukščius, į trumpus kalbos ar maisto
gaminimo kursus. Jie, manau pamato kiek detalesnį, nors ir labai siaurutį
vietovės skerspjūvį. Tačiau išgirdus, kad vos vienai ar keletui savaičių į
nelankytą šalį atvykstantys bičiuliai labai entuziastingai nori pamatyti viską,
bet „svarbiausia - neturistines vietas“ iš nevilties norisi trenkti sau per
galvą su keptuve. Na gerai, sakau, ir pasiėmusi draugę iš oro uosto nusivežu ją
tiesiai į... mažyčio miestelio Kainaliju skalbyką. Megan, pavargusi nuo ilgo
skrydžio iš Australijos, visai neprieštaravo, regis nė nepastebėjo tarp
skalbimo milteliais kvepiančių turbinų sėdinčių apkūnų Havajiečių, dabar jai
labiau rūpėjo papasakoti apie savo meilės reikalus. Kol galiausiai, po dviejų
mano skalbinių žlugtų ir išsekus pikantiškoms temoms draugė paklausė: O tai ką
veiksime toliau?
- - Galime
važiuoti į prekybos centrą maisto, tada man dar reikia užsukti į autoservisą. Rytoj
galėsime būti namuose, žiūrėti Havajietišką televiziją ir eiti pasivaikščioti
mano kaimynystės gatvelėmis. O poryt vėl reikės į skalbyklą...
Dar aš kantriai paaiškinau draugei, kad neužtenka skalbykloje apsilankyti
vieną kartą ir paspoksoti į mintyse egzoifikuojamas vietines. Ne. Čia lankytis reikia reguliariai, niekur neskubant,
nesišlaistant su fotoaparatu, bet pačiai būtinai atsinešant kažką išsiskalbti.
Nes tik tada, praleidusi čia ne vieną valandą pastebėsi, kad tarp moterų vis
tik tvyro etninė hierarchija, kurios viršūnėje, be abejo - valdovės havajietės,
o ant paskutinės pakopos lieka spalvingomis gėlėtomis suknelėmis pasipuošusios
angliškai visiškai nekalbančios imigrantės iš Mikronezijos. Tik čia pajusi kaip
kvepia vietinių mėgstamos keptos bulvytės su troškinta kiauliena iš greito
maisto užkandinės, o kartkartėmis pritilus NativeFM radijo stočiai išgirsi tikrą
Havajų slengą...
Labai turistinė vieta... Havajai.
Turbūt ir nereikia sakyti, kad mano draugė, kaip ir visi kiti svečiai,
mieliau rinkosi kvapą gniaužiantį, nors ir turistinį maršrutą. Nes tik pamačius
Pololo ir Waipio slėnius, kur į vandenyną liejasi ledinės upės ir ganosi
laukiniai žirgai, verta ieškoti kitų, mažyčių neturistinių įlankėlių. Nes tik
palydėjus saulę ant Mauna Kea viršukalnės verta kopti į kitus kalnus. Nes
tik pajutus blakstienas svilinantį
tekančios lavos karštį verta leistis į žygius po miškus, kuriuose nesutiksi nė
vieno žmogaus. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitas Havajų salas – Kauai
pirmiausiai verta pamatyti kanjoną, o Oahu saloje sostinėje Honolulu būtina
alkūnėmis su kitais turistais brautis prie spalvingu parduotuvių Waikiki
paplūdimyje. Vėliau, jeigu liks laiko, ir tikrai norėsite pajusti vietos
dvasią, mane visada galite rasti toje skalbykloje arba Captain Cook miestelio
užkandinėje – aš ten dažniausiai rymau už baro, kol mano vyras kantriai aiškina
turistams kaip nuvažiuoti prie žalio smėlio paplūdimio. Aha, žalio smėlio, bet jūsų turbūt tai
nedomina – nes vieta labai turistinė...
Mano tėtis apžiūrinėja neturistinę vietą. Nėra kur maudytis, pavojingas skardis, bet labai gražu. 2016, Havajai, netoli botanikos sodo prie Pahoa.
P.S. Na gerai, yra dar tų neatrastų ir nenutryptų vietų, kur nesutiksite nė
vieno turisto. Bet apie jas aš nesakau ir nerodau, kol žmonės neįrodo, kad
sugeba paisyti taisyklių ir neliečia krante besiilsinčių didžiulių jūros
vėžlių, naudoja koraliniams rifams nekenksmingus saulės kremus, nešiukšlina ir
fotoaparatų blykstėmis neakina senoviniame kaime ramiai susėdusių žvejų.
Komentarai
Rašyti komentarą