Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Havajuose turistus pirmiausiai vežu į skalbyklą, nes...

„Sveika! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu, jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės, neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno šiaušiasi gyvaplaukiai. Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad:

-          Visos vietos jau seniai atrastos!!!


Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę. Didelė tikimybė kad šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti piniginės, o gal įsėsti ne į tą autobusą. Tad grįžę namo draugams galėsite nuotraukose rodyti negirdėto rajono tvoras, asmenukes darytas viešajame transporte, užtat išdidžiai teigdami, kad per tas dvi laiko prasme brangias dienas pamatėte ne šiaip kokias pasaulines garsenybes, bet neturistinį Paryžių. Nevilioja?


  Su Megan laukiam skalbyklos kiemelyje kol išsiskalbs mano patalynė ir rankšluosčiai. 2015,     Havajai, Kainaliu, neturistinė vieta.



Turistinės vietos dėl to ir tampa turistinėmis, kad esti įdomiausios, įspūdingiausios, gražiausios ir visokios kitokios –iausios, nors taip, dažnai pasižymi didelėmis miniomis ir didelėmis kainomis. Tikrąjį šalies ar miesto gyvenimą patiria žmonės atvykstantys dirbti, studijuoti, savanoriauti arba turėdami marias laiko tiesiog būti ir šmirinėti iš vieno miestelio į kitą, lėtai stebėdami pro šalį skubančių vietinių gyvenimą.  Yra ir tokių, kurie kelionėn išsiruošia su labai konkrečiu tikslu: buriuoti, stebėti paukščius, į trumpus kalbos ar maisto gaminimo kursus. Jie, manau pamato kiek detalesnį, nors ir labai siaurutį vietovės skerspjūvį. Tačiau išgirdus, kad vos vienai ar keletui savaičių į nelankytą šalį atvykstantys bičiuliai labai entuziastingai nori pamatyti viską, bet „svarbiausia - neturistines vietas“ iš nevilties norisi trenkti sau per galvą su keptuve. Na gerai, sakau, ir pasiėmusi draugę iš oro uosto nusivežu ją tiesiai į... mažyčio miestelio Kainaliju skalbyką. Megan, pavargusi nuo ilgo skrydžio iš Australijos, visai neprieštaravo, regis nė nepastebėjo tarp skalbimo milteliais kvepiančių turbinų sėdinčių apkūnų Havajiečių, dabar jai labiau rūpėjo papasakoti apie savo meilės reikalus. Kol galiausiai, po dviejų mano skalbinių žlugtų ir išsekus pikantiškoms temoms draugė paklausė: O tai ką veiksime toliau?


-          - Galime važiuoti į prekybos centrą maisto, tada man dar reikia užsukti į autoservisą. Rytoj galėsime būti namuose, žiūrėti Havajietišką televiziją ir eiti pasivaikščioti mano kaimynystės gatvelėmis. O poryt vėl reikės į skalbyklą...


Dar aš kantriai paaiškinau draugei, kad neužtenka skalbykloje apsilankyti vieną kartą ir paspoksoti į mintyse egzoifikuojamas vietines. Ne. Čia lankytis reikia reguliariai, niekur neskubant, nesišlaistant su fotoaparatu, bet pačiai būtinai atsinešant kažką išsiskalbti. Nes tik tada, praleidusi čia ne vieną valandą pastebėsi, kad tarp moterų vis tik tvyro etninė hierarchija, kurios viršūnėje, be abejo - valdovės havajietės, o ant paskutinės pakopos lieka spalvingomis gėlėtomis suknelėmis pasipuošusios angliškai visiškai nekalbančios imigrantės iš Mikronezijos. Tik čia pajusi kaip kvepia vietinių mėgstamos keptos bulvytės su troškinta kiauliena iš greito maisto užkandinės, o kartkartėmis pritilus NativeFM radijo stočiai išgirsi tikrą Havajų slengą...


     Labai turistinė vieta... Havajai. 



Turbūt ir nereikia sakyti, kad mano draugė, kaip ir visi kiti svečiai, mieliau rinkosi kvapą gniaužiantį, nors ir turistinį maršrutą. Nes tik pamačius Pololo ir Waipio slėnius, kur į vandenyną liejasi ledinės upės ir ganosi laukiniai žirgai, verta ieškoti kitų, mažyčių neturistinių įlankėlių. Nes tik palydėjus saulę ant Mauna Kea viršukalnės verta kopti į kitus kalnus. Nes tik  pajutus blakstienas svilinantį tekančios lavos karštį verta leistis į žygius po miškus, kuriuose nesutiksi nė vieno žmogaus. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitas Havajų salas – Kauai pirmiausiai verta pamatyti kanjoną, o Oahu saloje sostinėje Honolulu būtina alkūnėmis su kitais turistais brautis prie spalvingu parduotuvių Waikiki paplūdimyje. Vėliau, jeigu liks laiko, ir tikrai norėsite pajusti vietos dvasią, mane visada galite rasti toje skalbykloje arba Captain Cook miestelio užkandinėje – aš ten dažniausiai rymau už baro, kol mano vyras kantriai aiškina turistams kaip nuvažiuoti prie žalio smėlio paplūdimio. Aha, žalio smėlio, bet jūsų turbūt tai nedomina – nes vieta labai turistinė...

 Mano tėtis apžiūrinėja neturistinę vietą. Nėra kur maudytis, pavojingas skardis, bet labai gražu. 2016, Havajai, netoli botanikos sodo prie Pahoa. 


P.S. Na gerai, yra dar tų neatrastų ir nenutryptų vietų, kur nesutiksite nė vieno turisto. Bet apie jas aš nesakau ir nerodau, kol žmonės neįrodo, kad sugeba paisyti taisyklių ir neliečia krante besiilsinčių didžiulių jūros vėžlių, naudoja koraliniams rifams nekenksmingus saulės kremus, nešiukšlina ir fotoaparatų blykstėmis neakina senoviniame kaime ramiai susėdusių žvejų.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man