"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man
„Sveika ! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu, jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės, neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno šiaušiasi gyvaplaukiai. Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad: - Visos vietos jau seniai atrastos !!! Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę. Didelė tikimybė kad šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti piniginės, o gal įsėsti ne į tą autobusą. Tad grįžę namo draugams galėsite nuotr