sofija ant sofos

Važiuodama truputį pasiklydau, nes kaip visada bandžiau pergudrauti savo GPS, kol pagaliau besisukinėdama ramiomis gyvenamojo amerikietiškos svajonės rajono gatvelėmis, ir bandydama sugrįžti ten kur robotės balsas man siūlė pasukti, jau iš tolo pamačiau savo kelionės tikslą. Namas tikrai atrodė panašus į piramidę, kaip ir buvo žadėta naujienlaiškyje. Su kreivu šypsniu nužiūrėjau ten besirinkusius žmones: tipiški Naujojo Amžiaus hipeliai... Tamsaus gymio moteris su gėlėmis plaukuose, siūbuojančius klubus aptempusi žemę šluojančiu sijonu. Žilagalviai su lininėmis tunikomis, ant kaklo pasikabinę visokių amuletų. Garbanotas tamsiaplaukis vaikinas, kurio žvilgsnio vengiau, nes niekaip negalėjau prisiminti, iš kur aš jį pažįstu. Dauguma jų rankose nešėsi būgnus. Žengdama pro milžiniškus Balio stiliaus raižiniais puoštus namų vartus jaučiausi kiek nejaukiai. Niekas manęs čia nekvietė, tiesiog viena pažįstama sakė, kad galiu ateiti, antradienį, septintą vakare. O juk net nežinau, kas ši...

Kurį laiką sakydama „iš Kauno“ nejučiomis prabildavau tyliau, kažin kodėl jausdamasi kalta dėl mano gimtojo miesto skrybelėtų poniučių mandrumo, ir vaikystės draugių, iki šiol barbenančių į automobilio vairą ilgais priaugintais nagais. Atrodydavo, kad kiekvienas mano tuo metu dėvimas drabužis, ir juodu pieštuku apvestos akys ir lūpų dažai staiga pašnekovo akyse ima atrodyti kaip ryškūs kaunietiškumo požymiai. -           Bet studijavau Vilniuje, ir Londone... – pridurdavau, tačiau šis pasiteisinimas jau nieko negelbėjo, nes pašnekovo lietuvio akyse aš jau buvau kaunietė, o Londoniečio – Rytų Europietė.   „Per mažai apsirengusi, per daug pasidažiusi, besitikinti, kad vyras sumokės už jos pietus“ stereotipas tikrai ne iš piršto laužtas, ir tai sakau tikrai ne piktai dėbčiodama į kitas.   Aš pati, filosofijos magistrė, po pasaulį viena keliavusi moteris, prisipažįstu, kad sijoną dažnai užsisegu per trumpą, ir ne visada po pie...

Ilgai galvojau, kaip apib ūdinti tą šaižų povo riksmą: kažkas tarp katės, pelėdos ir orgazmą patiriančios moters. Galiausiai nusprendžiau palikti tiesiog „povo riksmas“, o kas niekada negirdėjo povo riktelint – galės pagūglinti ar pajūtūbinti. Galų gale, jūtūbą įsijungti moka jau net mano pusantrų metų dukrytė. Taigi... rytą mus pažadino povų riksmai. Kambario duris tyčia palikome atidarytas, kad labiau pasinertume į džiunglių atmosferą. Nuo mašalų saugojo ant durų įtaisytas tinklelis. Miegamąjį gavome pagrindiniame pastate šalia lauko svetainės ir lauko baro, kur galima nusipirkti žaliųjų glotnučių, arbatų ir iš vietoje užaugintų kakavos pupelių paruoštų šokoladinių triufelių. Tiesą sakant viskas čia, išskyrus miegamuosius, yra lauke: ir virtuvė, ir jogos kambarys, ir net tualetai, nors ir su marmurinėmis grindimis, pastatyti lauke. Pagrindinį tamsaus medžio Balio architektūros stiliaus pastatą juosia terasa, kurios priekyje pakabinta siūbuojanti lova. Joje atsigulusi ir ilsėj...

Visai netoli mano mamos namų yra dėvėtų drabužių parduotuvė, į kurią kas kartą užeinu vos grįžusi į Lietuvą atostogų. Šypsodamasi pasisveikinu su paniurusiomis pardavėjomis ir pasiraitojusi rankoves stumdau pakabas į šalis, kol randu kokį šiltą juokingą megztuką, spalvotą suknelę, džinsinį švarką ar XXL dydžio palaidinę už 0,5 euro , kuri būtų per didelė net mano storulei tetai Irutei, bet audinys išmargintais tokiais nerealiais 80’s ra štais, kad nepasiūti iš jos pagalvėlės būtų tiesiog nuodėmė. Parduotuvę visada palieku laiminga, nesvarbu ar su pilnu maišų skudurų, ar tąsyk nieko įdomaus neradusi – ir tik jau žengiant pro duris laukan, į judrią senamiesčio gatvę, mane apima nemalonus dežavu.   Taip būdavo ir prieš dešimtį metų, tik anuomet aš, dar moksleivė, ar pirmo kurso studentė, nerdavau lauk žemai nuleidusi galvą, vildamasi pakeliui nesutikti jokių pažįstamų, o „jei sutiksiu, apsimesiu, kad nematau“. Klasiokės juk užjuoktų negyvai, bet dar baisiau, atrodė, jei mane išein...

  Atėjusi į parduotuvę, kur tarp šimtų spalvotų siūlų ričių, medžiagų rietimų ir kitų siuvimo rakandų sukabinti ir augalų motyvais išmarginti tradiciniai havajietiški kiltai, daugiau iš mandagumo paklausiu: ar galima fotografuoti?  - Ne, - atsako pardavėja. – Galite fotografuoti nebent bendrą vaizdą. Kiltų raštai – intelektinė nuosavybė.    (Bet aš vis tiek porą nufotografavau...) Havajietiškas kiltas – tai baltos ar kitos šviesios spalvos lovatiesė, ant kurios rankomis prisiūtos simetriškos aplikacijos. Čia dažniausiai vyrauja vos dvi ar trys spalvos, todėl kiltai atrodo skoningai ir dažnam keliautojui kyla pagunda tokiu tradiciniu rankdarbiu papuošti savo lovą namuose.  Manoma, kad pirmieji kiltai pradėti gaminti dar  1820 m., pirmą kartą istoriniame šaltinyje havajietiški kiltai paminėti 1870 m., Izabelos Bird memuaruose “Šešeri metai Sandvičo salose“....

Anksčiau tai būčiau per vakarą surūkiusi dvidešimt cigarečių, užpylusi jas dviem buteliais vyno ir pabėgusi nuo liūdesio tiesiai į pagirias. Arba išlėkusi pasivažinėti po naktinį Kauną su ant viso garso paleista muzika, degalinėje nusipirkčiau kavos, o po to nemiegočiau visą naktį rūkydama balkone. Arba išeičiau pasivaikščioti po vakarėjantį Londoną, stebėčiau keistus žmones, nusipirkčiau brangius kvepalus. Arba eičiau į naktinį klubą, kad ir viena, ir ten pasibučiuočiau su kokiu nors gražiu barzdočiumi. Nu, jeigu būtų visai blogai, tai nusipirkčiau skrydį į Indiją. O Indijoje medituočiau, giedočiau, raityčiausi visokiomis jogos pozomis, galiausiai nueičiau pas kokį nors šarlataną, kuriam sumokėjusi penkis šimtus rupijų išgirsčiau, kad viskas bus gerai.   Bet dabar aš nerūkau, nevartoju alkoholio, negeriu kavos. Gyvenu rojuje, kur nėra brangių kvepalų parduotuvių, nes visi čia kvepia saulės kremais ir vandenynu. Negaliu garsiai užleisti muzikos, nei niekur išvažiuoti, nes...

„Ot durnė, sumokėjau trisdešimt dolerių, kad paspoksočiau į turtingųjų gyvenimo liekanas“ pykau ant savęs iš karto, vos įžengusi į pirmą prietemoje skendinčią parodos salę. Ant pakylos pasieniais buvo išrikiuotos prožektorių apšviestos baltos beveidės manekenės apvilktos dizainerio Oskaro de la Rentos drabužiais. Beveik prie kiekvieno kostiumo eilėse laukė žmonės. Išsitraukiau telefoną, padariau porą nuotraukų ir pasibaigė išmaniojo atmintis. Pasitraukusi į tamsų salės kampą geras penkiolika minučių tryniau senas nuotraukas, skaudančia širdimi spręsdama kurioje iš penkių beveik vienodų portretų mano Žemyna atrodo mieliausiai? Trinti pusryčių nuotrauką ar saulėlydžio? Galiausiai, netekusi kantrybės, viena ranka laikydama ant peties užmigusią dukrą, kita be gailesčio ištryniau du buitinius filmukus. „Kas tie pirmieji vaiko žodžiai, palyginus su Oskaro de la Rentos kostiumais?!“ – bandžiau save guosti.   Iš Havajų, kur tris šimtus šešiasdešimt dienų per metus aviu gumines šle...