sofija ant sofos

„Sveika ! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu, jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės, neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno šiaušiasi gyvaplaukiai. Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad: -           Visos vietos jau seniai atrastos !!! Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę. Didelė tikimybė kad šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti piniginės, o gal įsėsti ne į tą auto...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.         ...

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen...

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Kraustydamasi iš namų du kartus skyriausi su vyru. Mintyse. Tiek daug ginčų kilo dėl to, ką palikti,o ką išmesti, kad dabar net nebenorime pirkti savo būsto, atrodo geriau amžinau gyventi šitame, nuomojamame, nei vėl patirti tą kartoninių dėžių pragarą. Galiausiai supratau esminius mudviejų skirtumus: Maiklas jaučiasi saugus kaupdamas, apsistatęs daiktais, kurių kada nors gali prireikti. O mano komfortas priklauso nuo laisvės ir lengvumo – kai visa manta telpa į vieną lagaminą ir bet kada galiu pakelti sparnus. Ilgą laiką taip ir gyvenau – su vienu lagaminu, griežtai paisydama taisyklės, kad įsigijus naują daiktą būtinai reikia vieno seno... Bet dabar prisidėjo dukrelės daiktai, ir, aišku, knygos, kurias, kaip kvaiša atsiskraidinau iš Havajus net iš Lietuvos. Mano kaimynė pataria neklausti vyro ką mesti, ką palikti ir šitą reikalą sutvarkyti gudriai, tyliai. Moteriškai. „Aš kas keletą mėnesių išmetu vyro drabužius ir nuperku jam naujų, jis net nepastebi.“ – sako ji. Bet aš ...

Tėtis neseniai sumąstė surasti dailininką, kuris nutapytų mano ir sesers portretus. Sakė, norįs atkurti išnaikintas lietuvių aristokratijos tradicijas. Kad galiausiai, po dešimtmečių ar net šimtmečių mūsų atžalos žvelgtų ne į skaitmenines nuotraukas, bet ant sienų kabančias drobes... Gal ir nebloga mintis, bet kokie gi iš mūsų aristokratai... Gyvendama JAV jau beveik atpratau valgyti su peiliu ir šakute. Ir nors dažnokai mintyse pašiepiu tėčio pretenzijas į aristokratiją, vis dažniau gyvenime būna tokių momentų, kaip pati pasijuntu lyg tikrų tikriausia ponia. Ne tod ėl, kad mano proseneliai kadaise buvę Kauno grietinėlė, ir ne todėl, kad sąmoningai norėčiau būti puikesnė nei kiti. Tiesiog, atsiprašau už banalumą, bet informacijos srautų kontekste vis dažniau suvokiu kiek daug man duota. Čia kalbu ir apie Afrikos badaujančius vaikus, ir apie Brazilijos favelas, ir Mumbajaus lūšnynus, ir pabėgėlius iš Sirijos, ir Šiaurės Korėjos gyventojus, ir savo klasiokes, kurios dar nebuvo Havajuos...